Viena iš svarbių taisyklių gražiems poros santykiams yra “nekoncervuoti” nuoskaudų. Neišsakyti nepasitenkinimai kaupiasi ir iš lėto nuodija santykius. Gali atrodyti, kad neverta gadinti santykių dėl kažkokios smulkmenos. Gal man ir nelabai patinka tai, ką daro ar sako partneris, bet pakentėsiu, kam dėl to “kelti bangas”? Vieną ar dvi tokias smulkmenas pakentėsime, bet jų poroje atsiranda nuolatos. O kada prisikaupia pakankamai, pradeda ir dienos nepraeiti, kad kas nors nesuerzintų.
Kaip kaupiame nuoskaudas?
Dalis nuoskaudų poroje ateina ne iš smulkmenų, bet iš rimtesnių problemų – neištikimybių, besikartojančių žeminimų, agresijos protrūkių, nuolatinio dėmesio trūkumo ir panašiai. Tokios situacijos yra rimtesnės ir klausimas kyla netgi iš esmės – ar su teisingu žmogumi esame, jeigu poroje yra tiek skausmo? Kitos nuoskaudos ir nuoskaudėlės yra kasdienės smulkmenos, kurias po truputį šluojame po kilimu, kol pradėdame kliuvinėti už iškilusių gumbų. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui: vyras gįžta namo gerokai
pavelavęs ir neperspėjęs. Žmona susierzina, bet nieko nesako. Vyras savaitgalį praleidžia prie televizoriaus. Žmona tuo nepatenkinta, ne bet tegul, yra kaip yra. Abu pavargę po darbų, žmona padaro valgyti, vyras pavalgo ir nueina savais keliais nepadėdamas žmonai sutvarkyti stalo. Žmona nuryja kylantį pyktį. Tokios smulkmenos kartojas vėl ir vėl ir vėl. Vyras nežino, jog kažkas ne taip, bet žmonai susikaupė gerokas susierzinimų kiekis. Galiausiai ji pradeda išsakyti tai, kas nepatinka, bet kalba jau ne apie vieną konkrečią situaciją (nors atrodyti gali būtent taip), bet apie viską, ką ji iki šiol nutylėjo. Vyrą užgriūna mėnesius, o gal ištisus metus kaupti susierzinimai, kurie po vieną atrodo menkučiai, o visi kartu išsivysto į audringą konfliktą. Tai kaip sniego lavina, kuri prasideda nuo niekam nepavojingos sniego gniūžtė, o baigiasi viską pakeliui šluojančia katastrofa. Atsiranda frazės “Tu niekada…”, “Tu visada…”, “Ar galėtum nors kartą…”, ” Tu ir vėl…” ir t.t. Blogiau už frazes – nuolatinis susierzinęs, kaltinantis balso tonas ir veido išraiškos, kurios aiškiai sako, kad vyras yra nieko vertas, sugadino jai gyvenimą ir kaltas dėl jos nelaimingumo.
Apie konfliktus ir kaip su jais tvarkytis
.
Kodėl nesakome to, kas mums svarbu?
Nuoskaudas pradedame kaupti nuo pat santykių pradžios. Jeigu radome tinkamą partnerį, kam gadinti santykius kažkokiomis smulkmenomis? Geriau patylime ir mažu “praslys” – nurysime, pamiršime ir apskritai nieko čia tokio. Ir tikrai nieko čia tokio. Na pavelavo kartą kitą, kam nepasitaiko? Bėda ne tame, kad pavelavo ir ne tame, kad tai yra smulkmena, o tame, kad mums tai nepatinka, bet mes tylime. Net jeigu aiškiai matome, jog tai tik mūsų reikalas (mūsų kaprizai, skauduliai iš anktesnių snatykių…), tylėjimas reiškia, jog dalį dalykų, kurie šioje konkrečioje sitacijoje liečia ir partnerį, mes pasiliekame sau ir paliekame partnerį nuošalyje. Jis ar ji net nenutuokia kaip mes jaučiamės. Tikimės, kad susitvarkysime patys ir išvengsime nemalonaus pokalbio. Mes juk nežinome kaip partneris sureaguos. O jeigu supyks? O jeigu mes patys nesusitvarkysime su savo emocijomis? Todėl geriau patylėti ir viskas praeis ramiai, užsimirš ir bus gerai. Bėda tame, kad partneris visą gyvenimą darys tai, kas mums nepatinka. Pasikartojame – visą likusį gyvenimą, arba kol būsime kartu. Vadinasi visą likusį gyvenimą teks tylėti, nuryti ir apsimesti, kad nieko nejaučiame. Joks žmogus negali to daryti ir išlikti šiltas, mylintis ir arviras savo partneriui. Taigi keliai du – arba pradedame pykčius lygiose vietose (populiariau tarp moterų), arba užsidarome ir sulendame į savo olą ilgam ilgam laikui (populiaru tarp vyrų).
Ką daryti, kad nekauptume nuoskaudų?
Išeitis – pradėti sakyti tai, kas nepatinka iš karto kada tai įvyksta. Kaip tai atrodo? Vyras po vakarienės išeina žiūrėti televizoriaus palikdamas žmoną sutvarkyti. Žmona jam iš karto sako: “Brangusis, aš noriu, kad mes abu sutvarkytume stalą po valgio. Aš jaučiuosi pavargusi ir man nemalonu būti paliktai tvarkytis vienai.” Vyras gali reaguoti įvairiai – atsistos ir iš karto ateis padėti tvarkyti, pasakys, kad pirma nori pavirškinti ir tada sutvarkys ką reikia arba kategoriškai atsisakys padėti. Ką daryti šiuose scenarijuose:
· Jeigu vyras iš karto ateina padėti, tai nereiškia, kad nuo šiol jis tą darys neprašytas! Labai tikėtina, kad jeigu dar kartą ar du jis prisijungs padėti savo iniciatyva, paskui vėl viską užmirš. Su tuo reikia visiškai susitaikyti, priimti, kad vyras funkcionuoja būtent taip ir jeigu reikia pagalbos – jos paprašyti. Vyras neprivalo tvarkyti. Moteris irgi neprivalo tvarkyti. Netgi valgyti niekas neprivalo daryti taigi pora tarpusavyje nusprendžia kas daro ką ir nepamiršta paprašyti jei kas nors ką nors pamiršo (bei padėkoti už tai, kas kam kada padėjo – taip komunikacija bus pilna ir kauptis nuoskaudoms nebus kur).
· Jeigu vyras pasako, kad pirma nori pavirškinti, moteris sprendžia ką ji nori daryti. Ji gali irgi eiti pirma pailsėti ir tvarkymą atidėti toliau; gali nuspręsti, kad sutvarkys pusę, o kitą paliks vyrui sutvarkyti kada jis norės; gali nuspręsti, kad jai tvarkymas nieko tokio ir sutvarkyti viską pati. Bet tai, kas nepatinka, ji jau išsakė, gavo vyro atsakymą ir dabar gali spręsti ką nori daryti su sitaucija, kuri yra iki galo aiški. Negalime tikėtis, kad vyras darys tiksliai tai, ko nori moteris (ar moteris tai, ko nori vyras) tik dėl to, kad jai kas nors nepatinka. Išsakymas nereiškia priversti partnerį daryti tai, ko mes norime. Tai reiškia neužlaikyti savyje, pasidalinti su partneriu ir tada kartu, ar pačiai/pačiam išgirdus partnerio dalį, ieškoti sprendimų.
· Trečias scenarijus yra tas, su kuriuo moteriai teks tiesiog susitaikyti jeigu ji nori būti santykuose su šiuo vyru. Vyras gali turėti savų priežasčių, kodėl atsisako (pvz. jo manymu jisai dirba daugiau už moterį ir nusipelno poilsio). Vienintelis būdas turėti santykius, kurie neskęsta nuoskaudose, yra visu 100% priimti vyro atsakymą tokį, koks jis yra. Jeigu vyras aiškiai deklaruoja, kad virtuvės tvarkyti nenori ir neketina to daryti, tuo viskas pasakyta.
O jeigu susitaikyti negaliu?
Yra dar viena rimta priežastis, dėl ko tylime ir nesakome kada mums kas nors sntykiuose nepatinka. Kažkas iš to, ką daro partneris, mums yra taip nepriimtina, jog žinome, kad negalėsime su tuo gyventi jeigu partneris atsisakys ką nors keisti. Todėl tylime ir tikimės, kad su laiku tai praeis, gal būt mes priprasime, gal būt partneris “išaugs” ir t.t. Pavyzdžiui moteris daug laiko praleidžia su draugėmis, vaikšto į vakarėlius ir būna, kad grįžta namo tik paryčiais. Arba labai dažnai leidžia laiką su mama, giminaičiais, išvažiuoja keliom dienom per savaitę į savo gimtajį miestą, kartais užsibūna ir ilgiau. Vyras tyli, kartais ką nors užsimena, paburba, bet fakto, kad tai jam kardinaliai netinka, neišsako. Jis taikstosi, bando aiškintis pats su savimi, bet su moterimi kalbėti vengia, nes intuityviai jaučia, kad toks pokalbis gali nuvesti prie skyrybų. Skyrybos yra labai skausminga patirtis ir daug mūsų nerizikuojame kelti mums svarbių klausimų, kad nereikėtų to patirti.
Kaip vėl ir vėl įstringame netinkamuose santykiuose?
Prie šitos temos galima paminėti vieną iš mechanizmų, kuris skatina žmones kartoti nemalonius santykių scenarijus partneris po partnerio. Paimkime paskutinį pavyzdį – vyras bijo skyrybų ir nieko nesako moteriai apie tai, kas jam nepatinka. Mažiausiai tikėtinas scenarijus – ji nustos važinėti pas drauges ar giminaičius, daugiau laiko leis namuose ir santykiai taps gražūs ir džiuginantys. Problema su šiu scenarijumi yra ta, kad jeigu vyras yra linkęs nutylėti ir nuryti tai, kas jam nutinka, jis greičiausiai nutyli ne vienoje vietoje. Moterys jaučia tokius savo norų nepaisančius vyrus ir greitai praranda jiems pagarbą ir fizinę trauką. Taigi moteris gali su laiku pakeisti savo įpročius dėl vienų ar kitų priežasčių, bet tikimybė, kad santykiai bus geri yra labai nedidelė. Greičiausiai šis vyras sulauks ne tiek moters elgesio pokyčių, kiek žinių apie tai, kad jinai santykių nebenori. Kiti scenarijai: moteris atšala vyrui dėl didėjančios nepagarbos jam; vyras tampa irzlus, užsidaręs arba begioja iš paskos, prašinėja ir vėlgi tampa moteriai nuobodus; prasideda konfliktai, nesutarimai, santykių aiškinimaisi, aiškinimai vienas kitam ką privalo moteris ir ką privalo vyras ir t.t. Tarkime ši pora išsiskiria. Vyras susiranda kitą moterį ir vėl yra kas nors, kas jam iš esmės netinka, bet jis pratęs tylėti, nes bijo pakartoti skyrybų scenarijų. Gali būti, kad jis apskritai yra įpratęs prie nedėmesingų moterų (pvz tėvų poroje tėvas begiojo paskui mamą, nuolaidžiavo, o ji buvo šalta ir nepagarbi, taigi sūnų traukia atkartoti tėvų poros modelį kaip vienintelį jam suprantamą). Toks scenarijus gali kartotis daug kartų. Jis visada bus kiek kitoks, bet gerai patyrinėjus bus kažkas, kas visiems santykiams bus bendra, kad ir minėtas nedėmesingumas. Išeitis iš tokių scenarijų yra visų pirma atpažinti, kas iš tikro vyksta, o paskui pradėti iš karto sakyti tai, kas netinka, net jeigu grės skyrybos. Nereikia santykiuose prabūti ilgai, kad pradėtų ryškėti nemalonios tendencijos. Iš karto sakydami kas netinka ne tik neįstringame nemaloniuose santykiuose per daug ilgai, bet pradedame mokyti patys save netoleruoti to, ko toleruoti mes nenorime. Per laiką galime pradėti matyti, jog traukiame kitokius žmones, mus pradeda dominti ne “ledo karalienės” jeigu buvome tuo vyru, kurį traukė nedemėsingos moterys, bet šiltesnės ir labiau suinteresuotos santykiais. Tai tam tikras būdas sulaužyti prastų santykių scenarijaus burtą – kuo anksčiai atpažinti, kas mums iš esmės netinka ir kalbėti apie tai su partneriu. Galų gale visada yra šansas, jog partneris išgirs, pradės daryti išvadas ir mes turėsime realų šansą gražiems santykiams. Tokiuose santykiuose partneriai atvirai kalba apie tai, kas kam nepatinka bei ką abu gali su tuo padaryti, o su kuo gali tiesiog susitaikyti ir nekaupia nuoskaudų vienas kitam.
.
