Santykių ABC

Kategorija -Poroms

Tiems, kas nori išsaugoti meilę

image_pdfimage_print

Kaip išsirinkti partnerį

Paprastai mes nesirenkame partnerio pagal tekstus ir vadovėlius. Renkamės tą, su kuriuo mezgasi santykiai, su kuriuo gera, smagu, įdomu būti, kuris traukia ir domina kaip partneris. Tačiau po kurio laiko, geriau pažinus žmogų ar prasidėjus pykčiams ir problemoms, klausimas „ar gerai pasirinkau?“ gali pradėti kilti. Ką ir kodėl renkamės ir ko geriau nesirinkti?

Renkamės pagal tai, kas patys esame

Toks tokį traukia ir partneris, kurį pasirenkame, gali nemažai pasakyti apie mus pačius. Neretai pasirinktas visiškai santykiams netinkamas partneris tampa mums priežastimi peržiūrėti kaip gyvename savo gyvenimus, kokius sprendimus priimame ir ko daugiau nebenorime. Daug mūsų fantazuojame, kad galime gyventi ir elgtis kaip norime, vis tiek turime šansą sutikti nuostabų, pagarbų, mylintį, brandų žmogų. Tiesa ta, kad jei esame nebrandūs, nepagarbūs, nesitvarkome su savo gyvenimu, pritrauksime arba tokį pat partnerį arba jokio. Jo charakteris, savybės gali skirtis nuo mūsų, kartais netgi atrodyti visiškai priešingos mums, tačiau esmė bus panaši. Taip yra todėl, kad, visų pirma, brandūs žmonės nenori prasidėti su nebrandžiais ir greitai atpažįsta su kuo turi reikalą. Pagarbūs, brandūs, draugiški, mokantys tvarkytis su gyvenimu ir kylančiomis problemomis nori tokių pačių kokybių žmogaus savo gyvenime. Antra – mes atpažįstame ir suprantame „savus“ ir renkamės iš to rato žmonių, kuriame esame. Kadangi mūsų ratas žmonių atspindi mus pačius taigi ir partneris bus panašus. Vienintelis kelias yra pradėti keisti savo gyvenimą, pasaulėžiūrą, mokytis bei augti ir tapti tokiu žmogumi, su kokiu norite kurti santykius.

Gerai, kol gerai

Dalis mūsų esame suviliojami reklaminės potencialaus partnerio versijos ir renkamės žmogų pagal tai, koks jis ar ji būna tada, kada viskas gerai. Daug mūsų galime būtų šaunūs, įdomūs ir draugiški, kada mums yra ramu, saugu, patogu ir smagu. Tačiau prasidėjus problemoms galime parodyti visai kitas savo puses ir tapti pikti, agresyvūs, grubūs. Yra du „testai“ pagal kuriuos galime patikrinti partnerį, tai yra sukelti dirbtinę situaciją arba atkreipti dėmesį kaip jis ar ji reaguoja, kada:

  • ko nors netenka, pavyzdžiui įbrežiate ar kas nors kitas įbrežia jo/jos mašiną, pameta knygą, kada jis/ji netenka pinigų ar pats/pati ką nors pameta.
  • yra sužeistas/-a, pavyzdžiui yra sukritikuojamas, kas nors ką nors negražaus pasako, įvyksta kas nors nemalonaus ar nepatogaus.

Tiesa ta, kad nepatogumų mūsų gyvenimuose yra daugiau negu patogumų. Mes nuolat susiduriame su problemomis, kad ir tokiomis paprastomis kaip prasta savijauta, tad ir partnerį turėtume rinktis pagal tai, kaip jis/ji elgiasi ne tada, kada gerai, bet tada, kada yra problemos ir nepatogumai. Atkreipkite dėmesį į sudėtingesnes gyvenimo situacijas į kurias jis/ji patenka ar patenkate kartu ir pažiūrėkite ar jums patinka kaip jis/ji elgiasi. Jei elgesys jums kelia nerimą, sukluskite, nes matote savo būsime bendro gyvenimo demo versiją.

Geras tik su manimi

Kita reklaminė partnerio versija yra gražus elgesys su jumis, tačiau ne toks gražus su kitais žmonėmis. Ypač verta atkreipti dėmesį kaip žmogus elgiasi su „žemesniais“ už save – aptarnaujančiais žmonėmis, alkoholikais, gyvenančiais gatvėse ir prašančiais išmaldos ir panašiai. Kraštutinumai atidaro platesnį žmogaus charakterio spektrą ir parodo ko jūs galite iš šio žmogaus tikėtis ateityje. Nesvarbu, kad nepagarba yra nukreipta į ką nors kitą, tik laiko klausimas kada ji atsisuks prieš jus jeigu padarysite ką nors, kas stipriai nepatiks potencialiam partneriui. Tai gali būti įdomus testas jums patiems – o kaip jūs elgiatės ir žiūrite į „žemesnius“ už save? Jei žiūrite iš aukšto, neatpažinsite, jog jūsų partneris daro tą patį, nes jums tai atrodys savaime suprantama. Taigi kai toks nepagarbus požiūris ir elgesys atsisuks prieš jus, nesuprasite kaip tai nutiko.

Jis/ji pasikeis

Būna, kad sutinkame mums patinkantį žmogų ir viskas yra kaip ir gerai gerai išskyrus vieną ar kitą momentą, kuris stipriai trukdo santykiams. Kartais mes matome kito žmogaus potencialą arba tiesiog labai labai norime, kad būtent šitas žmogus būtų toks, kokio norime. Kartais sutiktas žmogus dirba su savo klausimais ir juos tvarkosi ir atrodo, kad tuoj tuoj įvyks lūžis ir jis/ji pasikeis. Kada patenkame į tokią situaciją, galime įprasti kartoti sau mintyse tokią mantrą: „aš noriu pamatyti tiesą“ ir pasiruošti tą tiesą pamatyti. Tam dar galima užduoti sau tokį klausimą – kaip santykiuose jaučiatės dabar? Ar galėsite pakankami laimingai gyventi kartu jeigu niekas niekada nepasikeis? Todėl, kad labiausiai tikėtina, jog nesikeis, arba keisis ne taip, kaip norite. Rinkitės pagal tai, ką matote dabar, o ne potencialioje ateityje. Visi mes turime savų keistumų, problemų, sunkumų. Nereikia ieškoti tobulo partnerio, užtenka to, kurio problemos ir asmeniniai iššūkiai jums netrukdo gyventi ir būti poroje.

Kaip „neknisti“ vyrui proto

„Neknisk man proto“ yra dažniau vyriškas išsireiškimas, apibūdinantis tai, ką vyrai įvardina kaip beprasmius ir gyvenimą kartinančius moters aiškinimus ir problemų ieškojimus. Tai taip pat yra viena iš populiarių priežasčių kodėl vyrams praeina noras gyventi su savo moterimi arba kreipti į ją dėmesį.

Kodėl „knisame“ vyrams protus?

Aiškinimai, kabinėjimaisi prie smulkmenų, kontroliavimas, badymas į esamus ar nesamus vyro trūkumus – variantų kaip nusibosti vyrui yra daug. Tačiau vargu ar yra moteris, kuri tą daro tyčia. Dažniausiai moterys net nepastebi ir nesupranta, ką daro, arba yra tikros, kad tai, ką ir kaip jos sako vyrui, turi rimtus pateisinimus. Rimti pateisinimai reiškia, kad jeigu vyras pakeistų savo elgesį, moteriai nereikėtų taip kalbėti ir problema išsispręstų. Tačiau jeigu moteris yra įpratusi prie tam tikro bendravimo būdo, jokie vyro elgesio pokyčiai nepakeis moters įpročių. Viena moteris, kurios vyras pradėjo trauktis iš šeimos, pasakojo, kad pastebėjo tokį dalyką: ji matė, kaip nepagarbiai su vyru kalba jo buvusi žmona, su kuria jis bendrauja dėl vaikų ir nusprendė, kad su šiuo vyru galima kalbėti kaip patinka. Ji liovėsi kreipti dėmesį ką ir kaip sako, išliedavo visus savo kaprizus kaip priekaištų ar kaltinimų laviną vyro adresu ir po poros metų kartu vyras išsikraustė gyventi į viešbutį. Moteris net nepagalvojo, kad buvusi žmona tokiu būdu „išprašė“ vyrą iš savo gyvenimo ir ji pati dabar daro tą patį.

Moteris visada ras priežasčių būti nepatenkinta

Jei moteris nori būti nepatenkinta – ji tokia bus. Vyras gali elgtis tobulai, ji vis tiek ras ką nors, kas jai nepatinka. Jei neras – susigalvos ir patikės tuo taip stipriai, kad pats vyras, girdėdamas moterį, pradės abejoti savo sveiku protu. Dažniausiai moteris visgi susiduria su komplektu – dalį klaidų santykiuose vyras tikrai daro ir moteris pasimeta kur yra jos tikri norai bei poreikiai, o kur tik noras išlieti susikaupusias emocijas keliant konfliktus dėl jai pačiai neaktualių priežasčių. Šitas pasimetimas skatina moterį šokinėti į kraštutinumus – arba būti labai malonia ir nerodyti nei trupučio sunkių emocijų arba pratrūkti į išlieti vyrui ant galvos viską, kas susikaupė. Jei susikaupė daug ir per ilgesnį laiką, moteris gali mėnesių mėnesiais elgtis tik bjauriai ir vyras to nebeatlaiko.

Tvarkytis pačiai ar „atiduoti“ vyrui?

Vyras turi gebėti priimti dalį moters sunkių emocijų, kad ji galėtų atsiverti, būti savimi ir jaustis matoma bei mylima. Tačiau tam yra ribos ir nemažai moterų vyrui bando atiduoti daugiau negu jis yra sutvertas priimti. Kada visas moters vidinis šiukšlynas nukeliauja vyrui, jis pradeda visais būdais bandyti to išvengti – ignoruoja, nekalba, pasitraukia nuo moters kada jai blogai arba tiesiog išeina iš santykių. Moteris turi teisę burbėti, niurnėti, neslėpti, kad yra pervargusi, liūdna, kad skauda, pikta, viskas nusibodo ir pan. Tačiau visa tai neturi būti nukreipta vyro adresu. Būtina kalbėti apie tai, kas santykiuose yra negerai ir galima tą daryti emocingai, išsakant savo baimes ir skausmus, tačiau priekaištai ir kaltinimai ieškant priežasčių, kuo vyras yra netinkamas ir ką jis daro blogai, veda tik į gilesnę duobę santykiuose. Daugelis mūsų turime emocinį bagažą, kuris kelia vidinę įtampą ir mes nesąmoningai ieškome kur tą bagažą „išlieti“. Moteriai tokiu „žaibolaidžiu“ tampa vyras. Todėl daug moterų ieško realių ar tariamų priežasčių kaip „prisikabinti“ prie vyro, kad jos galėtų išlieti savo per gyvenimą sukauptus pykčius, nepasitenkinimus, nuoskaudas. Su šiuo bagažu kiekvienas turime tvarkytis patys – su psichologų, dvasinių praktikų, įvairių su emocijomis dirbančių mokyklų, grupių pagalba.

Įkyrus kontroliavimas

Lengvesnės „proto knisimo“ formos yra įkyrus kontroliavimas ir aiškinimas ką ir kaip vyras turi daryti, ko jis nepadarė ar padarė ne taip. Tai dar vienas būdas kaip moteriai, kuri nori būti nepatenkinta, rasti priežasčių tokia būti. Ji gali pamatyti ką ir kaip padarė vyras ir tą pačią akimirką sugalvoti, kad viskas turėjo būti kitaip. Vyras kaip vėžys išverda tokiuose nuolatiniuose kontroliavimuose ir nepasitenkinimuose po truputį tapdamas vis pasyvesniu ir nuobodesniu. Kada viskas, ką daro vyras yra blogai, su laiku vyro noras iš viso ką nors daryti dingsta ir taip gimsta vyras, dienas leidžiantis fotelyje priešais televizorių su pulteliu rankose. Daug moterų skundžiasi, kad jų vyras yra kaip mažas vaikas – visur reikia aiškinti ir pirštu rodyti. Dažnai jos pačios iš vyrų padaro vaikus, kad galėtų patenkinti savo poreikį aiškinti bei kontroliuoti ir tik tada pradeda skųstis neva vyras pats toks patapo.

Kaip „prisibelsti“ iki vyro?

Visi priekaištavimai, nepasitenkinimai ir noras aiškinti turi būti pakeisti į prašymus vyrui ir prašymuose neturi skambėti jokios išankstinio nepasitenkinimo ar „gal nors kartą padarysi?“ gaidelės. Ne „Kada tu…?”, “Ar nors kartą…?“, o „Aš noriu…“ turi tapti nauju būdu kalbėti su vyru. Vieną puikų pavyzdį knygoje „First, Kill All the Marriage Counselors: Modern-Day Secrets to Being Desired, Cherished, and Adored for Life“ aprašė jos autorė. Ji, pagaminusi vakarienę, nuėjo ieškoti vyro ir rado jį tvarkantį jų seną, vis lūžtančią skalbimo mašiną. Automatiškai moteriai kilo noras pasakyti ką nors panašaus į „Kiek gali tu su ta mašina, gal nuperkam pagaliau naują?“, bet ji susilaikė ir pasakė tai, dėl ko ji iš tikro ieškojo vyro „Brangusis, pietūs ant stalo ir aš labai noriu valgyti“. Vyras atsistojo, pasakė „Gerai, aš irgi išalkau“ ir nuėjo vakarienės. Vietoje to, kad sumenkintų vyro pastangas sutaisyti mašiną, moteris tiesiog pasakė ko ji nori ir išvengė ne tik galimo konflikto, bet ir neužgavo mylimo žmogaus.

Ko iš tikro norite?

Sakoma, kad vyrai nenutuokia, ko nori moterys, tačiau neretai pačios moterys nenutuokia, ko jos nori. Tad pirma reikia pasiaiškinti, ko norite iš tikro ir tada su savo norais keliauti pas vyrą. Vyrai gali patys išmokti klausinėti nepatenkintos moters, ko ji iš tikro nori, nes po eile kaprizų ir bambėjimų gali slėptis: aš noriu daugiau laiko praleisti su tavimi, man nusibodo sėdėti namie ir aš noriu kur nors išeiti, tie neskalbti drabužiai dėl sugedusios mašinos mane veda iš proto tiek, kad aš atrodo, jog gyvenime nebeliko nieko gražaus ir t.t. Gali būti, kad išsakysite, ko norite vyrui, jis pradės daryti sprendimus ir matysite, kad tie sprendimai jums ne itin patinka. Norus galima pildyti, tikslinti ir duoti vyrui perspręsti. Viena moteris papasakojo savo vyrui, kad ji nori nuvažiuoti savaitgalį kartu į parodą. Vyras išgirdo, bet turėjo minčių tas dienas praleisti tvarkantis garaže ir artėjant savaitgaliui kalbėjo apie tokius planus. Moteris pirma norėjo užrėkti ant vyro, kad ji, juk, sakė, kad nori į parodą, tačiau susilaikė ir nusprendė visgi nesakyti nieko – jei vyras nusprendė, tai nusprendė. Tačiau ji toliau jautėsi blogai tad nuėjo pas vyrą ir priminė bei papildė savo norą „Prisimeni tą parodą, apie kurią kalbėjau? Aš jau senai jos laukiu ir labai noriu nuvažiuoti.“ Vyras net nežinojo, kad paroda žmonai taip rūpi ir jis atidėjo savo planus, kad nuvežtų žmoną ten, kur ji norėjo.

Nepamirškite padėkoti

Viskas, ką vyras padarė ar bent jau nuoširdžiai pasistengė padaryti, turi būti įvertinta – padėka, apkabinimu, šypsena. Mes visi esame daug labiau suinteresuoti pasistengti kada už pastangas mus atlyginama, o užduotys duodamos ramiai, geranoriškai, prašymo, o ne reikalavimo forma. Vyras ne tėtis ir jis nedarys visko dėl žmonos tik dėl to, kad ji yra. Vyras nori sulaukti atlygio ir tas atlygis yra ne išskalbtos kojinės ir netgi ne paruošta vakarienė, o padėkos, įvertinimai ir matymas, kad moteris labai patenkinta dėl to, kad jis padarė. Kaip moteriai neužtenka to, kad vyras atneša pinigus – ji nori būti matoma, išgirsta, jausti, kad vyras ją myli ir ja žavisi – taip ir vyrui neužtenka buitinių darbų atlikimo iš moters. Prašymais ir padėkomis vietoje reikalavimų ir susilaikymų nuo baudimo jei vyras padarė taip, kaip jūs norėjote, galima pasiekti labai daug ir tą išbandžiusios moterys kalba apie labai greitus vyro elgesio ir santykio su savo moterimi pokyčius.

Kitų laimę galime pastatyti tik ant savo pačių laimės

Yra pasakymas, kad negalime pastatyti savo laimės ant kitų nelaimės. Visgi nemažai mūsų bandome padaryti atvirkščiai – pastatyti kitų laimę ant savo pačių nelaimės. Aukojamės dėl partnerio, vaikų, giminių, draugų patraukdami save į paskutinę vietą ir tikėdami, kad darome gerą darbą. Tai, ką darome, dažnai ir yra geras darbas, bet tik tada, kada turime jėgų ir psichologinių resursų jį atlikti.

Bandymas būti laimingais per kitus žmones

Dalis mūsų esame patyrę ką reiškia, kada tėvai ar kuris nors iš jų, bando per mus įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones. Tėvai perkelia ant savo vaikų neįgyvendintus tikslus „vardan jų gerovės“ visais būdais skatindami ar atvirai versdami juos tapti kažkuo, kuo patys norėtų būti. Gyventi kitais žmonėmis patogiau, kadangi kelias svajonių ir laimės link sunkus, ilgas ir akmenuotas. Todėl dalis mūsų pasirenkame būti palaikymo komanda, kad galėtume pasimėgauti bent trupiniais, nubyrėjusiais nuo kažkieno kito laimės. Viskas gerai, jeigu tą darome sąmoningai suvokdami savo pasirinkimą. Būti palaikymo komanda savo sutuoktiniui, vaikams ar artimiems žmonėms gali būti dideliu įkvėpimu. Jei toks pasirinkimas mums suteikia energijos ir kelia šypseną mūsų veide – pasirinkome labai teisingai. Kas kita, jei tik giliai atsidūstame ir sušnibždame, kad bent jau kas nors bus laimingu (suprask, ne aš).

Pirmiausia aš – egoizmas?

Prioritetu laikyti save pačius skamba labai egoistiškai, ypač kai praktiškai visi esame susidūrę su žmonėmis, kurie be savęs daugiau nieko nemato. Žiūrėdami į šiuos žmones pasakome sau, kad tokiais būti nenorime ir pasidarome ne iki galo teisingas išvadas prioritetu padarydami kitus žmones. „Pirmiausia aš“ neturi būti egoizmu jei šis pasakymą teisingai suprasime. „Pirmiausia aš“ nereiškia „tiktai aš“. Akivaizdžiai egoistiški žmones nesako, kas jie patys sau yra prioritetas – tokiems žmonėms jais pačiais prioritetų sąrašas prasideda ir pasibaigia, daugiau tame sąraše tiesiog nieko nėra. Pilnas pasakymas turėtų būti: pirmiausia aš, kad būdama/-as kuo laimingesniu žmogumi galėčiau ta laime dalintis su kitais. Laimingi žmonės įkvepia netgi nieko nesakydami. Jie įkvepia savo pavyzdžiu, tiesiog būdami tuo, kas yra. Protingi žodžiai gali daug, bet vienas susitikimas su tokius žodžius įkūnijančiu žmogumi vertas daugiau negu visa knyga protingų pamokymų. Jeigu patys skiriame laiko ir energijos tapti tokiais žmonėmis ir būti ta neįkainojama dovana aplinkiniams, ar tai gali būti pavadinta egoizmu?

Laimė reikalauja drąsos

Tam, kad taptume vis laimingesniais, reikia drąsos. Jei esame labai nelaimingi, turime daug bagažo, kurį teks susitvarkyti ir ne visas tvarkymas bus malonus. Dalis to bagažo yra sunkūs žmonės mūsų gyvenime ar tiesiog tie, kurie tempia mus žemyn, dalis yra veiklos ir darbai, kurie mus išsunkia, reikalai ir rūpesčiai, kuriuos apsiėmėme, galiausiai pasaulėžiūra ir įsitikinimai su kuriais gali tekti atsisveikinti. Kad ir kokį gyvenimą gyventume, esame prie jo pripratę, įsisukę į kasdienes rutinas kurios mums pažįstamos ir ką nors keisti ne tik nepatogu, bet paprasčiausiai baisu. Galime ilgai mindžiukuoti prie slenksčio, bet tiesa ta, kad anksčiau ar veliau teks tiesiog išdrįsti ir pradėti žengti pirmą žingsnį.

Laimingi dėl ko nors kito

„…turbūt ne dėl savęs esu – Esu turbūt dėl ko nors kito.“ rašė J. Marcinkevičius. Visi mes esame dėl ko nors kito nes visi esame neatsiejamai tarpusavyje susiję ir nesvarbu, kaip labai bandytume save izoliuoti, kažkam mes vis tiek darome įtaką – įkvepiame ar gąsdiname, džiuginame ar keliame susirūpinimą. Yra laikas, kada laimingais verta būti tiesiog dėl savęs pačių. Tačiau kartais mintis apie laimę tik dėl savęs stabdo, kelia ne laisvės, o vienišumo jausmą, norime būti laimingi, bet nenorime būti laimingi tik dėl savęs. Mes niekada nebūsime tikrai laimingi tik dėl savęs. Tik dėl savęs galime būti turtingi, sėkmingi, turėti šlovę ir pripažinimą, bet ne laimingi. Būdami laimingais mes visiškai nieko nedarydami spinduliuojame ta laime kitiems – nusišypsome pervargusiai kasininkei, maloniai pakalbame su ligos iškankintu kaimynu, nematome prasmės veltis į pykčius su šeimyna dėl smulkmenų ir mieliau paklausiame kaip jiems šiandieną sekėsi. Kitaip negalime. Negalime užspausti savo laimės ir laikyti ją tik sau, tai paprasčiausiai neįmanoma. Natūraliai daugiau šypsomės, tampame geranoriškesni, atlaidesni, draugiškesni, tampame vaikščiojančia dovana pasauliui, o siekėme, atrodytų, kažko sau – būti laimingais.

Mažiau kontroliavimo – laimingesni santykiai ir gyvenimas

Noras kontroliuoti labai gerai pažįstamas kiekvienam ir kiekvienai iš mūsų. Mes visi turime savo gyvenimo scenarijus, įsivaizdavimus ar tiesiog norus kaip viskas turi ar neturi būti. Kada tuo norus ir scenarijus kas nors „pakoreguoja“, liekame susierzinę, nepatenkinti, pykstame ar išsigąstame – kitaip tariant patiriame daugybę nemalonių emocijų. Kartais galime būti taip susitapatinę su savo gyvenimo scenarijumi, kad pavojų jam jaučiame kaip pavojų savo pačių egzistencijai. Mes visi turime turėti ir žinoti savo asmenines ribas – ką savo gyvenime toleruosime ir ko ne, tačiau kada pradedame netoleruoti menkiausių smulkmenų, ne tik patys apsigyvename asmeniniame pragare – jame apgyvendiname visą savo šeimą.

Sveikos asmeninės ribos

Sveikos žmogaus ribos reiškia, kad žmogus žino ir jaučia intuityviai, ką į savo gyvenimą atsisako įsileisti ir kam sako konkretų ir paprastą ne. Tokios ribos paprastai yra susijusios su ganėtinai grubiu žmogaus vidinių normų pažeidimu kaip agresyvus kitų žmonių elgesys, informacija, kurios žmogus nenori įsileisti į savo sąmonę (pvz.: paskalos, apkalbos), nepagarbus elgesys iš šeimos narių ir pan. Kada šios ribos yra peržengiamos, žmogus arba atsisako būti jam/jai netinkamoje aplinkoje, bendrauti su netinkamais žmonėmis arba ieško pagalbos ir informacijos, ką daryti situacijoje iš kurios pasitraukti nėra paprasta. Asmeninės ribos yra tarsi bendros gairės, kokią aplinką žmogus nori kurti savyje ir aplink save, o kokios ne.

Kontrolė ar asmeninės ribos

Kontroliavimas gali atrodyti kaip savo vidinių normų žinojimas ir paisymas, tačiau kontrolė nuo sveikų ribų skiriasi tuo, kad yra labai smulkmeniška ir prievartauja kitus žmones atitinkamai elgtis. Kada mes laikomės savo asmeninių ribų neleisdami kitiems jų peržengti, mes pasitraukiame iš ten, kur mums negerai nesistengdami nieko keisti. Jei pasitraukti dėl vienų ar kitų priežasčių neišeina, ieškome būdų kaip sugyventi, kaip apsaugoti save paliekant kitus ramybėje ar randant kompromisą. Kuomet kontroliuojame, pradedame visus savo aplinkos žmones versti šokti pagal mūsų dūdelę. Ir ta dūdelė toli gražu neapsistoja ties grubiu elgesiu. Ne ten padėtas puodelis, nenuleistas klozeto dangtis, ne taip kažkas atsistojo, atsisėdo, per lėtai dirba, ne laiku grįžo ir t.t. yra kaip tik tai, į ką fokusuojamės kontroliuodami. Asmeninės ribos reiškia, kad mes nenorime, jog mūsų vidinis balansas būtų pažeistas, kad būtumėme verčiami elgtis taip, kaip nenorime ar girdėti tai, kas mus žeidžia. Kontrolė reiškia, kad mes siekiame jog pasaulis ir jame esantys žmonės suktųsi aplink mūsų standartus.

Kontrolė sekina

Kontrolė yra vienas labiausiai sekinančių dalykų gyvenime. Pirmiausia todėl, kad viską sukontroliuoti yra paprasčiausiai neįmanoma. Antra, todėl kad mūsų dėmesys yra nuolat fokusuojamas ties tuo ir tais, ką reikia kontroliuoti. Kitaip tariant mes nenuleidžiame akių nuo visų „probleminių“ žmonių ir situacijų nuolat stebėdami, kad mūsų standartai nebūtų pažeisti. Ne gana to, jei mėgstame kontroliuoti tai reiškia, kad mėgstame būti nepatenkintais (kitaip nebūtų reikalo kontroliuoti). Taigi mes automatiškai fokusuojamės tik į tai, kas ką padarė blogai. Galutiniame etape susikuriame gyvenimo filosofiją, kurios dėka diena iš dienos siekiame neįmanomo nuolat jausdamiesi nepatenkintais.

Laikas atleisti vadžias

Kontroliuojame dažniausiai dėl to, kad jaučiamės pasaulio bambomis, tikime, kad žinome geriausiai ir be mūsų pasaulis tiesiog sugriūtų. Tai teikia didelį pasitenkinimo jausmą – kam nepatinka jaustis reikšmingais? Tačiau susimokame nuolatiniu vidiniu nepasitenkinimu bei byrančiais santykiais. Kontroliuojame dar ir dėl to, kad bijome. Bijome, kad jei neaiškinsime partneriui, kaip vairuoti mašiną, jis ar ji garantuotai padarys avariją, jei netaisysime vaikų elgesio kiekvieną akimirką, jie arba neišgyvens, nes padarys ką nors mirtinai pavojingo, arba išaugs į nežinia ką. Galų gale jei bent kiek atsipalaiduosime, mūsų gyvenimas tikrai taps visišku chaosu ir subyrės! Nesvarbu, kokios priežastys skatina mus griebtis kontrolės, visos jos neturi nieko bendro su realia situacija – nei mes žinome geriau už visus (nebent išlepinome šeimą tiek, kad jie patys tikrai nieko nebesugeba), nei kažkas tragiško nutiks kaip tik tą akimirką, kada nuspręsime užsimerkti ir pailsėti. Tikėtina, kad kontroliuoti paprasčiausiai išmokome iš tėvų kurie išmoko iš savo tėvų ir taip toliau. Tokius išmokimus ir susikurtas pasaulėžiūras galima pradėti keisti. Vienas iš būdų yra pradėti eksperimentuoti keliant klausimą – o kas jei? O kas jei šį kartą patylėsiu sėdėdamas (-a) keleivio sėdynėje? O kas jei stebėsiu vaikus, bet nieko jiems nesakysiu, nebent aiškiai matysiu, kad jie yra pavojuje ar daro kažką akivaizdžiai netinkamo? O kas jei pradėsiu stebėti kokie mano šeimos nariai yra iš tikro, o ne kokiais aš juos noriu matyti? O kas jeigu žengsiu žingsnį atgal ir leisiu gyvenimui bent šiek tiek pasirūpinti pačiu savimi? Neužtenka užduoti klausimą, reikia pradėti tai taikyti, eksperimentuoti ir žiūrėti kas nutiks.

Visur reikalingas balansas

Negalime pulti į kitą kraštutinumą, atsigulti ant lovos ir pasakyti visiems ir viskam, kad mes pasitraukiame iš scenos. Esame gyvenimo dalimi ir mums priklauso vienokios ar kitokios rolės, priklauso kažkuo pasirūpinti, netgi kažką „sukontroliuoti“, prižiūrėti, pakoreguoti. Turime atrasti kur, kam ir kiek dėmesio galime skirti, o kiek reikia mums patiems ir pačioms, kad gebėtume išlaikyti vidinį balansą. Kartais reikia pasakyti vairuotojui „atsargiai“ jei jis ar ji užsižiopsojo ir juda griovio link, tačiau kitą kelionės laiką galime mėgautis vaizdais ir tuo, kad patiems nereikia vairuoti. Kartais reikia nustatyti ribas, kiek ilgai lauksime kada bus padarytas remontas, tačiau sutarus dėl terminų galime padėti remontą į šalį ir užsiimti savais reikalais. Tokio balanso atradimas padės jausti, kad vis dar turime žodį tame, kas vyksta mūsų gyvenime, tačiau neturime šokinėti aplink kiekvieną smulkmeną ir be reikalo eikvoti brangų laiką ir energiją. Šeimos nariai, ypač antra pusė, taip pat lengviau atsikvėps gavę erdvės ramiai kvėpuoti ir matydami, kad nesikišame į kiekvieną jų gyvenimo žingsnį.

Mažiau kontrolės – laimingesni mes patys

Ar teko matyti tikrai laimingą žmogų, kuris visus ir viską aplink save kontroliuoja? O laimingi, kuriuos teko sutikti, ar skuba ką nors kontroliuoti? Štai ir atsakymas kam gyventi geriau. Netgi būti greta kontroliuojančių yra ganėtinai nemalonu ir skubame pasitraukti iš tokių žmonių draugijos. Vargu ar vengtume draugijos tų, kurių gyvenimo būdas ir filosofija vedą į laimę, džiaugsmą bei ramybę. Tad kontrolė yra tai, į ką investuoti visiškai neverta. Į ką verta investuoti tai į laiką ir energiją mokantis vis labiau paleisti, atsipalaiduoti, skirti laiko sau ir leisti gyvenimo tėkmei judėti ten, kur ji juda. Bent jau dalį laiko.

Moteris nori būti matoma

Vienas iš didžiausių moters troškimų poroje yra būti matoma ir girdima. Pasimatymų metu vyrai neretai bando sudaryti moteriai įspūdį pasakodami apie save, savo laimėjimus, pasiekimus ar tiesiog daug kalbėdami tam, kad pasirodytų įdomūs. Su dalimi moterų tai veikia, tačiau tik su tomis, kurios nepasitiki savimi ir yra linkusios aukotis, daug duoti tačiau nėra išmokusios imti. Subalansuota moteris, mokanti ir duoti ir imti, bus labiau sužavėta vyru, kuris domisi ja daugiau negu pasakoja apie save, kuris moka klausyti ir girdėti.

Kai moteris jaučiasi nematoma

Porose nereta problema, apie kurią pasakoja moterys, yra ta, kad vyrai jų nemato ir negirdi. Jie gali klausyti, tačiau daro tai paviršutiniškai, dalį dėmesio nukreipdami į ką nors, kas jiems tuo metu labiau aktualu. Moteris žydi gaudama vyrišką dėmesį. Ne veltui arabų šalys yra populiarios tarp mažiau dėmesio sulaukiančių moterų – tenai kiekviena moteris pasijunta gražuole kadangi arabų vyrai moka žavėtis, sakyti komplimentus ir rodyti dėmesį ir nesvarbu, kad jie tą gali daryti dėl labai asmeninių ir praktinių priežasčių. Trokštanti dėmesio moteris gali pulti į kraštutinumus kaip nutinka toms, kurias socialiniuose tinkluose suvilioja pinigus viliojantys vyrai apsimetę, kad yra įsimylėję ir apipildami žavėjimusi ir komplimentais. Tokios istorijos tik parodo, kaip labai moterys nori būti matomos, girdimos, jaustis įdomios ir kad jomis žavimasi. Kada moteris poroje tampa tiesiog žmogumi, kuris gyvena po tuo pačiu stogu, ji pradeda vysti ir jaustis vis prasčiau.

Klauso, bet negirdi

Visi puikiai jaučiame, kada žmogus tik apsimeta, kad mūsų klauso. Dalis vyrų bando šitą taktiką su savo moterimis tikėdamiesi, kad tokio tariamo klausymo užteks ir moteris nesupras, kas vyksta. Mylėdama savo vyrą moteris gali atleisti daug, tačiau tai neišgelbės jos nuo vis prastesnės savijautos poroje. Moteris nori jausti, kad jos vyras bent dalį laiko skiria visu šimtu procentų tik jai ir iš tikro girdi, ką ji sako. Tai nereiškia, kad viskas, ką sako moteris, turi būti pilnai išgirsta ir įsisąmoninta, ypač jei ji yra šneki ir gali valandomis apie ką nors kalbėti. Užtenka bent dalį laiko skirti tam, kad išgirsti viską, ką ji sako, pasidomėti kaip ji dėl to jaučiasi, ką galvoja, ypač jei tai ne buitiniai dalykai, o kas nors asmeniškesnio. Išgirsta moteris tampa ramesne, pasijunta saugesne, žino, kad yra ne viena savo problemose ir gyvenime.

Provokuojami konfliktai

Nesulaukdama dėmesio moteris gali pradėti nesąmoningai provokuoti konfliktus su savo vyru. Kaip augalui bet koks vanduo geriau negu nudžiūti taip ir moteriai bet koks dėmesys geriau negu jokio. Išprovokavusi konfliktą moteris yra garantuota, kad sulauks šimtaprocentinį vyro dėmesio, tegul ir pakeltu balso tonu. Ne visi konfliktai iš moters pusės poroje kyla dėl dėmesio trūkumo, tačiau šitas scenarijus yra labai realus ir verta įsitikinti ar moteris nenorėtų tiesiog išsikalbėti ir būti išklausyta vietoje to, kad pyktųsi. Pamačius, kad moteris yra nepatenkinta, galima ramiai paklausti, kas nutiko, kaip ji jaučiasi, ar nori apie ką nors pasikalbėti? Taip galima užbėgti moters pratrūkimui už akių – ji išsikalbės, gali ir papykti, tačiau tikėtina, kad tą darys daug geranoriškiau ir nurims daug greičiau, ypač jei jaus vyro palaikymą.

Komplimentai

Ne visos moterys moka priimti komplimentus tačiau vyrams verta jas prie to pripratinti. Komplimentą priėmusi moteris yra labai gražus vaizdas vyro akims – laiminga, išsišiepusi, žibančiomis akimis. Ne gana to pati moteris poroje pradeda jaustis kur kas laimingesne. Komplimentas, kad jis suveiktų, turi būti nuoširdus ir moteris turi matyti, kad vyras iš tikro pažiūrėjo į ją, pamatė ir tada pasakė komplimentą. Mes, žmonės, esame linkę įsisukti į automatinį gyvenimo rėžimą ir netgi mūsų „myliu tave“, bučiniai susitikus ar atsisveikinant lengvai tampa tik rutinine dienos dalimi. Tai geriau negu nieko, tačiau ilgainiui kažko pradeda trūkti ir tas kažkas yra tikras, gyvas dėmesys kada abu partneriai iš tikro mato vienas kitą čia ir dabar. Matoma moteris jaučiasi mylima ir vertinama, o to mes visi poroje labiausiai trokštame.

Kaip tau šiandien sekėsi?

Galima užduoti šitą klausimą ir įsijungti televizorių kol moteris pasakoja arba galima susėsti ir iš tikro pasikalbėti. Mes neretai taip susikoncentravę į sėkmę, pinigus, buitinius reikalus, kad pamirštame ko mums visiems reikia labiau už viską – tikro, gyvo ryšio kuris atidarytų meilės tėkmę, pajautimą, kad mes kažkam iš tikro rūpime, esame brangūs. Yra pasakymas, kad nieko nėra pigiau už pinigus ir taip yra todėl, kad nors uždarbis reikalauja daug laiko ir pastangų, jis nereikalauja tiek, kiek žmogiški santykiai. Galime tapti vaikštančiais robotais ir būti itin sėkmingi finansiškai, bes taip niekada nepavyks turėti gerų, tvirtų santykių su artimais žmonėmis. Kaip tik dėl to vyrai (nors moterys taip pat pradeda taikyti šitą gyvenimo modelį) mieliau uždirba šeimai pinigus, negu skiria taip visų trokštamą laiką ir dėmesį. Nereikia pulti į kraštutinumą, tik grįžti į balansą kada dalį laiko skiriame tikram bendravimui su tais, kurie mums rūpi.

Aš noriu, kad mane matytum

Dalis vyrų šitą prašymą supras, tačiau nenustebkite, jei sunkiai pavyks papasakoti, ko norite iš savo partnerio. Paprasčiausia yra papasakoti vyrui konkrečiais pavyzdžiais, o dar geriau jeigu iš karto, kada pasijuntate pamatyta ir išgirsta, pasakytumėte jam „štai šito aš ir noriu, padarei kaip tik tai, ko man taip reikia“. Prisiminkite laikus, kada susitikinėjote ir vyras skyrė jums daugiau dėmesio, kaip tada jautėtės, ką jis darė kitaip. Puikus būdas yra atnaujinti pasimatymus ir pabuvimą kažkur tik dviese, be telefonų, vaikų jei jie pakankamai dideli ir viso kito, kas blaškytų dėmesį. Ką kartais daro moterys, norėdamos sulaukti dėmesio, tai pradeda rodyti dėmesį vyrui – klausinėti jo kaip sekėsi, išklausyti, daryti staigmenas ir t.t. bei tikėtis, kad vyras visa tai gražins atgal. Tačiau vyras net nenutuokia, o kartais ir pati moteris iki galo nesupranta, kam iš tikro yra skirtos visos šios pastangos. Visi žinome, kad neretai lengviau paimti ir padaryti patiems ar pačioms, negu aiškinti kitam kaip ir ką reikia daryti. Taigi moterys renkasi pačios rodyti taip trokštamą dėmesį tikėdamos, kad tai jas užpildys ir nereikės kelti nepatogių klausimų vyrui, kalbėtis sudėtingomis temomis ir bandyti išmokyti jį kažko, ko išmokyti, puikiai žinome, bus sudėtinga. Visgi tokie jau tie poros santykiai – nuolat kylantys klausimai, iššūkiai, nepatogumai, ypač jei norisi ne tiesiog gyventi kartu, bet dar ir būti laiminga pora.

Pykstamės, bet nesusipykstame

Nesutarimų turi visos poros, tačiau vienos juos išsprendžia ir juda toliau, kuomet kitos užstringa ties tais pačiais nesutarimais metų metus. Vienose porose po konflikto ateina palengvėjimas ir santykių atnaujinimas, o kitose lieka tik kartėlis. Ką kitaip daro poros, kurioms konfliktai netrukdo turėti gražius ir mylinčius santykius?

Aš ir tu ar mes?

Porose, kurių nesugriauna konfliktai, prioritetu yra poros gerbūvis ir santykių kokybė, o ne išsiaiškinti kuris yra teisus, o kuris ne, kuris buvo nuskriaustas, o kuris skriaudėjas, kuris turi atsiprašyti, o kuris dar pagalvos ar atleis. Prieš keliatą metų konsultacijoje buvo pora, kurią iki šiol atsimename kaip kone pavyzdinę. Jie turėjo pakankamai nesutarimų ir kreipėsi tikrai ne profilaktikos tikslais, tačiau jų geranoriškumas vienas kito atžvilgiu tiesiog švietė. Abu gerte gėrė gaunamą informaciją, mokėsi, diskutavo ir buvo itin suinteresuoti pagerinti savo bendravimą ir išmokti geriau vienas kitą suprasti. Rezultatai jų poroje buvo greiti ir nemažai kamavusi klausimų abiem neteko reikšmės, kada abu pamatė kur kuris ožiuojasi, nenori priimti partnerio skirtingumo, bando „primesti“ savos scenarijų ir iš karto pradėjo liautis tą daryti. Vardan poros gerovės partneriai perlipo per tai, per ką turėjo perlipti savyje, susitaikė su tuo, su kuo turėjo susitaikyti ir tol, kol palaikėme bendravimą, abu buvo labai patenkinti gerėjančiais santykiais. Buvo ir kita įsimintina pora, turėjusi ne vieną konsultaciją, kurioje abu laikėsi įsikibę savo ir į visas idėjas bei mokymus turėjo vieną atsakymą „taip, sutinku, bet…“. O už to bet buvo surašytos visos priežastys, kodėl partneris yra kaltas, atsakingas, turi daugiau investuoti, atgailauti ir t.t. Nepaisant abiejų deklaravimo, kad nori išsaugoti santykius, jie nepagerėjo nei trupučio ir galiausiai visi nuleido rankas.

O gal tikrai partneris kaltas?

Jeigu partneriai renkasi investuoti į santykių gerbūvį daugiau negu į savo pačių teisumą ir svarbumą, tą turi daryti abu. Gali būti taip, kad vienas partneris pasirengęs paaukoti savo ožiukus vardan poros, tačiau kitas nėra suinteresuotas to padaryti. Tačiau toks scenarijus labiau tikėtinas santykių pradžioje, kada abu dar tik pradeda pažinti vienas kitą, ne po kelių metų santuokos. Paprastai jeigu žmogus dviejų žmonių gerbūvį stato aukščiau savo asmeninio, jis labai greitai pamatys negebėjimą to daryti kitame žmoguje ir anksti pasitrauks iš santykių ar nutrauks prasidėjusį bendravimą. Išimtis, kuri tik atrodo kaip išimtis, yra žmogus su prastu savęs vertinimu, kuris yra linkęs aukoti save, tačiau daro tai ne iš meilės ir aiškaus prioritetų suvokimo, bet baimės, neįsisąmoninto poreikio jaustis nuskriaustu, emocinių bei psichologinių žaizdų ir pan. Žmonės traukia partnerius su panašiomis problemomis ir požiūriu taigi jeigu metai iš metų nesiliauna konfliktai ir vis atrodo, kad tai partneris turėtų ką nors keisti, greičiausiai abu partneriai laikosi įsikabinę savo ir niekaip nenori paleisti.

Kaip išeiti iš užburto rato?

Tol, kol kuris nors poroje nepaleis savo virvės galo, niekas nesikeis. O paleisti neleidžia išdidumas. Už tai ir kyla tiek klausimų moterims, kurios yra labiau linkusios domėtis santykių tema – kodėl aš turiu ką nors daryti, kodėl ne jis? Musų puikybę labai žeidžia būti tais, kurie santykiuose „pasiduoda“, nes puikybė pripažįsta tik laimėtojus ir pralaimėjusius. Meilė tuo tarpu visus mato kaip laimėjusius, jeigu jos poroje atsiranda daugiau. Vienintelis būdas patikrinti, ar partneris pajėgus užkasti karo kirvį, yra pradėti jį užkasinėti pirmiems. Jeigu lauksime kol tai padarys kitas, galime pražilti ir numirti vis dar besivaidydami dėl tų pačių dalykų.

Jokios gynybos

Konfliktas iš esmės yra puolimų ir gynybų seka. Pirma vienas puola, o kitas ginasi, paskui kitas, besigindamas pradeda pulti ir pirmas pereina į gynybą. Visi sporto žaidimai, kuriuose susitinka priešininkai, atrodo būtent taip. Kas nutinka, jeigu teniso varžybose vienas iš žaidėjų atsisako atmušinėti kamuoliuką? Žaidimas tampa beprasmis. Tas pats ir konflikte – jeigu puolamas atsisako tiek pulti tiek gintis, konfliktas pradeda byrėti. Tai, kad verta stabdyti puolimą, suvokti lengviau, tačiau taip pat reikia liautis gintis. Gynyba gali pasireikšti įvairiai ir klasika yra žodinė gynyba – pasiteisinimas, pasiaiškinimai, atsikalbinėjimai. Kada „puolamasis“ pasako daugiau žodžių negu reikia, „puolantysis“ turi ką panaudoti tolimesniam puolimui. Jeigu įvyko nesutarimas, reikia vieną kartą paaiškinti tai, kas partneriui neaišku. Jeigu partneris kelia papildomus klausimus, tegul ir netobulai, taip pat reikia į juos atsakyti. Tačiau ties tuo viskas turėtų ir sustoti. Toliau, prireikus, užtenka ramiai kartoti jau pasakytus dalykus ir nesivelti į konfliktą. Kada emocijos nurims, gali būti, kad atsiras galimybė ramesniam pokalbiui, kuris jau nebus konfliktas, bet išsiaiškinimas tų vietų, kuriose partneriai iki galo vienas kito nesuprato, turėjo kitokius įsivaizdavimus, viltis, įsitikinimus. Kita reakcija, kuri nėra geresnė nei žodinė gynyba, yra atsitraukti ir visiškai nesileisti į jokias kalbas. Konfliktas, atrodytų, nutrūksta, bet iš tikro jis tik persikelia į sekantį kartą, kada partneriui vėl „susikaups“ ir jis ar ji pratrūks dėl to paties. Galima trumpam atsitraukti, išeiti į kitą kambarį ar į kiemą jei emocijos per stiprios ir reikia laiko nusiraminti, tačiau nurimus pokalbis turi būti tęsiamas. Nustoti gintis galima peržiūrint visą konflikto dinamiką ir pamatant, kad gynyba niekur neveda. Nesvarbu, kiek aiškinatės ir teisinatės, geriausiu atveju konfliktas nurimsta tik todėl, kad pripažystate save kaltu ir turite atsiprašinėti. Gynyba gali peraugti į atvirą puolimą arba pasyvią agresiją (pvz nekalbadienius), tačiau ne į nesutarimo išrišimą. Kartais partneris kelia konfliktus tik todėl, kad pas jį ar ją yra prikaupta pykčio, baimės, skausmo ir konfliktai yra tik būdas pasiekti palengvėjimą išliejant emocijų sankaupą. Gindamiesi ir aiškindamiesi mes atidarom partneriui kelius išlieti kiek galima daugiau sukauptų energijų, tačiau santykiams tai daro tik žalą. Partneriui, kuris turi vidinių skausmų, baimių, pykčių teks ieškoti kaip su esamomis vidinėmis įtampomis susitvarkyti pačiam. Neskatindami konflikto ir kartu nuo jo nebėgdami mes duodame partneriui šansą pamatyti, kad problema gali slypėti ne tik konkrečioje situacijoje, bet ir jos ar jo vidinėje būsenoje.

Likime neutralūs

Visiškai neutralūs vargu ar būsime, tačiau to ir nereikia. Partneris vis tiek sugebės užkabinti mumyse ką nors, kas iššauks vienokią ar kitokią reakciją. Užduotis prieš mūsų akis yra neskubėti pasiduoti sukilusioms emocijoms ir laiku sustoti. Jeigu partneris, kuris turi prikauptų sunkių emocijų, sugeba iššaukti mūsų nevaldomą reakciją, vadinasi tokių pat emocijų sankaupų turime ir mes. Taigi kaip partneriui teks susitvarkyti su savo sankaupomis, mūsų laukia tokia pati užduotis. Kitu atveju liksime tampomi už virvučių savo pačių emocijų ir nesugebėsime ramiau reaguoti į partnerio žodžius ar elgesį. Kartais emocijų nėra taip ir daug, tačiau yra stiprus noras apginti savo tiesą ir neteisybės pojūtis skatina mus veltis į konfliktą, gintis, aiškintis, o galiausiai pulti ar užsidaryti nuo partnerio. Neteisybės jausmą teks paaukoti, kitaip nesibaigiantys konfliktai garantuoti. Neutralumas nereiškia, kad jums nesvarbu, kas vyksta santykiuose ar su partneriu. Tai reiškia, kad jūsų noras išspręsti nesutarimus pradeda kilti iš noro turėti gražų, mylintį santykį su antra puse, o ne iš noro įrodyti savo tiesą. Jūs pradedate matyti, kas vyksta konflikto metu, kokios emocijos kyla jums, kokioje būsenoje yra jūsų partneris ir sakote visam tam „užteks, aš nebenoriu pulk-ginkis dinamikos savo santykiuose“.

Partneris gali „nesuprasti“

Jei pradėsite keisti savo poziciją santykių atžvilgiu, labai tikėtina, kad partnerio pozicija taip pat sušvelnės. Ne taip retai vienam partneriui pakeitus elgesį į adekvatesnį, kitas partneris greitai paseka iš paskos. Tačiau gali būti, kad partneris nesugebės taip greitai suprasti kas vyksta, arba yra taip pripratęs prie esamos dinamikos, kad pokytis jį ar ją tik dar labiau suerzins. Jūsų didėjanti neutralumą konflikto metu partneris gali interpretuoti kaip atsitraukimą, nenorą kalbėti ir jos ar jo emocijų nepaisymą. Partneris, kuriam konfliktai yra priežastis išlieti susikaupusią energiją, pasijus tik blogiau, jeigu daugiau nesuteiksite jai ar jam galimybių tą padaryti. Tokiu atveju teks apsišarvuoti kantrybe ir ramiai kartoti savo naujas intencijas – aš nebenoriu daugiau muštynių – tačiau likti su partneriu, nebėgti ir neužsidaryti. Leiskite partneriui eiti per tas emocijas, per kurias ji ar jis eina, stebėkite savo pačių reakcijas bei norą gintis ar pulti, tačiau laikykitės naujai priimtos pozicijos nesivelti daugiau negu būtina. Anksčiau ar veliau partneris pradės matyti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė ir jam/jai teks keistis atitinkamai.

Konfliktai be sprendimų

Viena iš priežasčių dėl kurios bent vienas iš partnerių gali netekti kantrybės yra noras visiems konfliktams rasti galutinius sprendimus. Tai skamba kaip normalus ir logiškas dalykas – jei yra problema, randam jai sprendimą, pritaikom ir baigta. Deja, yra situacijų, kurioms sprendimų paprasčiausiai nėra arba prireikia tiek laiko tai situacijai iki galo išsispręsti, kiek vienam iš partnerių nei nesisapnavo. Yra nesutarimų, dėl kurių tenka sutarti nesutarti ir susitaikyti su tuo, kad kartas nuo karto kils konfliktai. Tokie konfliktai gali būti visiškai nežalingi jei abu partneriai nedaro iš to didesnės problemos negu ji yra. Sutarimas nesutarti ir kartkartėm pasipykti gali labai atpalaiduoti situacijas, kurios kitu atveju būtų įtemptos. Toks atpalaidavimas leidžia konfliktinei situacijai po truputį “išsižaisti” ir ilgainiui liautis būti nesutarimų priežastimi. Jeigu vienas iš partnerių ar abu tvarkosi su savo vidiniais klausimais, emocijom, skausmais ir t.t. reikia turėti galvoje, kad tai ilgas ir ganėtinai sudėtingas procesas, kuris nesibaigs per pora savaičių ar mėnesių. Tad būtina kantrybė, supratingumas ir gebėjimas pastebėti kur abu pajudėjo į priekį, kur reakcijos, nors ir yra, bet šiek tiek silpnesnės nei anksčiau, tai, kad nepaisant konflikto po jo abiem mažiau skaudu ir nemalonu. Gelbėja atsiprašyti vienas kito, aptarti tą faktą, kad ir vėl susipykote, prisipažinti kur kuris padarė savas klaidas, pvz „ir vėl norėjau įrodyti savo, už tai toje vietoje užsipuoliau“ (jokiu būdu nebadyti į kito klaidas, tik parodyti progresą). Jei nėra poreikio aptarinėti, galima tiesiog pabūti kartu ir suprasti, kad nepaisant, jog įvyko tai, kas įvyko, jums abiems svarbiausia yra tarpusavio santykiai ir meilė vienas kitam. Taip vėl ir vėl praktiškai įrodote, kad kartu iš tikro esate ir džiaugsme ir skausme, ne tik tada, kada vienas kitam esate geri ir patogūs.

Tai, kas jūsų prioritetų sąraše yra pirmoje vietoje, diriguoja visam likusiam sąrašui. Tame sąraše gali būti įrašas Apginti savo interesus, tačiau jeigu pirmoje vietoje įrašėte Stiprinti tarpusavio meilę poroje, gindami savus interesus vadovausitės šia taisykle. Jeigu, kita vertus, Apginti savo interesus bus pirmoje vietoje, meilę skubėsite stiprinti tik tada, kada jausite, jog jūsų interesai buvo apginti. Galite įsivaizduoti, kaip skirsis bendravimo dinamika porose su vienu ir kitu prioritetu. Peržvelgę savus prioritetus nepamirškite, kad ne tai, ką teigiate žodžiu, yra tiesa, o tai, kaip elgiatės ir kuo iš tikro vadovaujatės bendraudami su partneriu. Padarius nuoširdžią peržiūrą galima nustebinti patiems save pamačius, kad tai, kuo patys šventai tikėjome, pasirodo yra tik „ant popieriaus“, bet ne realybėje.

„Nekalbadienių“ žala santykiams

Nekalbadieniai“ yra vienas iš būdų, kuriuo dalis porų sprendžia savo nesutarimus. Jie gali tęstis nuo dienos iki savaitės, o kartais ir visą mėnesį ar ilgiau. Susipykus tikrai ne visada norisi kalbėti su antra puse, ypač jei konflikto metu abu pasakė daugiau negu norėjo pasakyti ir įžeidė vienas kitą. Kartais kalbėtis atrodo tiesiog beprasmiška ir pora mieliau renkasi tylą. Kad ir kaip norėtųsi sustabdyti bendravimą po neišspręsto konflikto, „nekalbadieniai“ yra skaudus smūgis santykiams ir ilgalaikėje perspektyvoje priveda prie vis didėjančios prarajos tarp partnerių.

Nekalbadieniai“ uždaro širdį

„Nekalbadieniai“ uždaro širdį, meilės, energijos (pavadinkite kaip norite), tėkmę tarp partnerių. Daugumai yra žinoma, o gal ir gerai pažįstama, kad vaikas mieliau bus baudžiamas ir klausys kaip tėvai ant jo šaukia, negu jausis pamirštas ir ignoruojamas. Dalis vaikų tyčia daro tai, ko tėvai nenorėtų, kad šie darytų, tam, kad sulauktų dėmesio. Vaikui nesvarbu, kad dėmesys bus pykčio forma, tai vis tiek geriau negu nieko. Suaugęs žmogus geriau susitvarko su dėmesio trūkumu, tačiau uždaryta artimo žmogaus širdis mums kelia tokį patį gilų skausmą. Ne gana to, ne daug kas iš mūsų yra patyręs gilų artumą ir besąlyginę meilę su savo tėvais, broliais ar seserimis, kitais artimais žmonėmis. Taigi į santykius jau ateiname su skausmu dėl artumo nebuvimo, net jei to nesame įsisąmoninę. Ieškome žmogaus, kurį galėtume mylėti ir jaustis mylimi, su kuriuo galėtume patirti ryšį, artumą, kurį norime patirti, tačiau paskelbdami „nekalbadienius“ sabotuojame savo pačių pastangas. Jei esate su partneriu, kurį vis dar mylite ir norite būti kartu, greičiausiai sutiksite, kad jaustumėtės geriau jog jis ar ji pyktų, aiškintų, rodytų nepasitenkinimą kokia nors aktyvia forma, negu visiškai atšaltų jūsų atžvilgiu ir elgtųsi taip, tarsi jūs iš vis neegzistuotumėte. Konfliktas gali būti skaudus, tačiau visiškas užsidarymas yra gerokai skaudesnis.

Kodėl skelbiame „nekalbadienius“

Dažniausiai „nekalbadieniai“ yra „užsiožiavimo“ forma, kuomet susipykę partneriai nusprendžia, kad kitas, o ne jis ar ji, turi pirma pradėti bendrauti. Tas, kuris pirmas nutraukia tylą po konflikto tokiose porose gali jausti tarsi tai būtų nusižeminimas, savotiškai atsiprašymo forma ar prisipažinimas neteisiu. Kartais „silpnesnis“ partneris būtent taip nutraukia „nekalbadienius“ – atsiprašymu ar savo netiesos pripažinimu, kad tik įtampa namie atslūgtų ir viskas grįžtų į savas vėžias. Kartais „nekalbadieniai“ prasideda todėl, kad partneriams stinga fantazijos, kaip išspręsti nesibaigiančius konfliktus ir liautis kalbėti yra geriausia, ką jiems pavyksta sugalvoti. O kartais tai gali būti vieno partnerio bausmė kitam arba subtili, tačiau skaudi manipuliacijos forma, ypač jeigu žinome, kad partneriui „nekalbadieniai“ yra itin skausmingi ir jis ar ji lengviau pasiduos mūsų valiai jei taip juos nubausime. Bet kokiu atveju priežastis skelbti „nekalbadienį“ niekada nėra geriausia įmanoma išeitis ir širdies uždarymas vienas kitam šalto santykius netgi labiau negu audringi konfliktai.

Nekalbadieniai“ iš užsispyrimo

Dviejų „užsiožiavusių“ partnerių nekalbadieniai nėra išmintingesni už dviejų susipykusių vaikų, kurie pasitraukia į skirtingus smėlio dėžės kampus ir tą dieną daugiau nesikalba. Vaikams lengviau susitaikyti, nes jie dar neturi tiek puikybės ir gebėjimo apmąstyti situacijas kaip suaugę žmonės. Tuo tarpu suaugę gali ilgai būti įsižeidę ir savo smėlio dėžės kampuose žaisti ištisas savaites. Kadangi puikybė yra tai, kas laiko porą nuo susitaikymo ar bent jau kokio nors šiltesnio bendravimo, kažkam ją tenka perlipti, o tą daryti visiškai nesinori. Klaida, kurią kartais daro tie, kas yra linkę pirmi nutraukti „nekalbadienius“ yra įsitikinimas, kad pirmas pradėjęs bendrauti yra nugalėtasis. Kadangi „nekalbadienis“ gali tapti savotišku šaltuoju karu poroje, atsiranda laimėtojas ir pralaimėjęs. Šita idėja yra ne tik nemaloni bet ir neteisinga, taigi tam, kad sėkmingai nutraukti prasidedančius „nekalbadienius“ pirma reikia išmesti ją iš galvos ir prisiminti, kad pora – tai viena komanda, o ne dvi priešingos. Antra idėja, kurią reikia mesti lauk yra ta, kad pirmas pradėjęs bendrauti partneris yra tas, kuris turi atsiprašyti arba bent jau duoti suprasti, kad buvo neteisus. Atsiprašymas ir netgi konflikto išsprendimas neturi nieko bendro su „nekalbadienių“ nutraukimu. „Nekalbadienio“ nutraukimas nereiškia, kad viskas yra gerai. Tai reiškia, kad partneriai, net ir susipykę, lieka atviri vienas kitam – ne tik džiaugsme, bet ir skausme. Išdidumas tampa auka ant santykių altoriaus, padedama tam, kad dviejų žmonių draugystė gyvuotų toliau užuot merdėjusi dėl ryšio ir meilės nebuvimo. Nutraukti „nekalbadienį“ galima ne iš nusižeminimo ar noro kuo greičiau užbaigti konfliktą, net jeigu dėl to tektų bereikšmiai atsiprašinėti, bet iš įsisąmoninimo, kokią žalą santykiams jie daro. Gali būti, kad vienas iš partnerių bus tas, kuris bus labiau linkęs nutraukti tylą ir tame nėra problemų tol, kol jis ar ji pradeda bendravimą kaip lygiavertis partneris nenorintis tęsti to, kas žaloja santykius ir ieškantis alternatyvų išspręsti piktumams. Jei abu partneriai sutinka, kad „nekalbadieniai“ nėra pats geriausias sprendimas, tikėtina, kad po kurio laiko jų iš viso nebeliks. Tam partneriui, kuriam teko inicijuoti bendravimą, daugiau nebereikės to daryti arba kitas partneris taip pat prisijungs prie inicijavimo. Kartais užtenka to, kad abu pasijustų saugūs vienas su kitu net ir konflikto metu ir matytų, kad jų noras bendrauti nebus nustumtas į šoną, bet priimtas, o atlėgus emocijoms – įvertintas. Taip galima trumpinti „nekalbadienius“ iki vienos kitos valandos, kas jau nedarys žalos porai jei praėjus laikui abu partneriai pirma sieks atkurti bendravimą, o paskui suks galvą dėl nesutarimų ir galimų sprendimų.

Nekalbadienis“ kaip bausmė

Galima bausti partnerį „nekalbadieniu“ ir tai yra viena skaudesnių bausmių, kokias galima taikyti artimam žmogui. Taip bausdami mes manipuliuojame meile – tuo, ko žmonių širdys giliai trokšta ir retai gauna. Tiesa ta, kad toks traukia tokį, auka traukia smurtaujantį, taigi jeigu esate su partneriu, kuris linkęs bausti „nekalbadieniais“, vienintelė išeitis yra pažvelgti į save ir paklausti, kodėl toleruojate tokį elgesį. Besidomintys saviugda gali padaryti neteisingą išvadą, kad jiems neturėtų rūpėti, kaip elgiasi partneris, jiems turėtų užtekti savęs pačių ir savo vidinės meilės taigi reikia likti santykiuose su netaktiškai besielgiančiu partneriu arba tykiai kęsti jo/jos bausmes. Tam verta pasidomėti visais mokytojais, kuriuos gerbiate ir įvertinti, ar šie žmonės toleruoja ar, jūsų manymu, toleruotų, nepagarbų elgesį? Išvada, kad reikia kentėti ir nieko nedaryti, paprastai kyla iš nenoro ką nors iš tikro keisti, nenoro pastovėti už save ir pasakyti užteks. Taigi ieškome filosofijos kuri pateisintų mūsų pasirinkimus, dažniausiai neteisingai interpretuodami bet kokį mums priimtiną mokymą. Partneriui, kuris baudžia „nekalbadieniais“ ar taiko kitokį psichologinį smurtą vieninteliai „vaistai“ yra savo elgesio pasekmės – poros griūtis, griežtas pasakymas, kad daugiau taip nebus, aiškus informavimas kad santykiai juda į pabaigą, jeigu partneris nedarys išvadų. Tačiau tam visų pirma turime tapti stipriais ir pakankamai mylinčiais bei gerbiančiais save, kad suprastume koks partnerio elgesys yra toleruotinas, o koks ne.

Nekalbadieniai“ kaip vienintelė matoma išeitis

„Nekalbadieniai“ gali prasidėti porose, kurios nebežino kaip išspręsti kylančių konfliktų taip, kad abi pusės būtų patenkintos. Kada du žmonės negali rasti bendros kalbos, galutiniu sprendimu tampa išvis nesikalbėti. Tokiose porose „nekalbadieniai“ nėra svarbiausia problema ir gali signalizuoti arba santykių pabaigą arba kritinį lūžio tašką. Paprastai iki to prieinama per daug metų, pora turi prikaupusi daug nuoskaudų, yra vienas ar keli svarbūs klausimai, kurių pora ilgai negali išspręsti ir kažkam iš partnerių, arba abiem, nusileidžia rankos. Tokiai porai reikia įdėti labai daug pastangų norint atkurti santykius ir dažniausiai jiems tenka iš pagrindų peržiūrėti visą bendrą gyvenimą, perdėlioti vertybes, pakeisti požiūrį į santykius, save ir vienas kitą.

Nekalbadienis“ kuris vadinasi „išeinu į savo olą“

Tokiais „nekalbadieniais“ poroje dažniau skundžiasi moterys, nors gali būti ir atvirkščiai. Dauguma žino mokymus, kad vyrui reikalinga „išeiti į savo olą“, kitaip tariant pabūti vienam ir nieko netrukdomam. Ir moteriai ir vyrui sveika pabūti atskirai, tačiau tuo galima piktnaudžiauti, ypač jei alternatyva yra nemalonių klausimų sprendimas. Scenarijus paprastai atrodo taip: pora susipyksta, moteris nori tęsti pokalbį, tačiau vyras nenori to daryti. Jis pradeda šalintis moters, atsiriboja, užsidaro kitam kambaryje arba išeina iš namų. Po tam tikro laiko vyras grįžta ir bendrauja kaip nieko nebuvę. Moteris iš pradžių yra perpykusi nes vyras bėga nuo pokalbio, o paskui dėl to, kad jis elgiasi taip, tarsi pokalbiui nebėra pagrindo. Jei moteris toliau kelia klausimus, scenarijos kartojasi. Variacijos gali būti įvairios, vyras gali nuleisti pokalbį juokais, kalbėti skirdamas tam tik dalį dėmesio, atsakinėti paviršutiniškai ir t.t. Tai savotiškas dalinis „nekalbadienis“ kuomet kalbėti galima apie viską, tik ne apie tai, kas nepatogu ir apie ką iš tikro reiktų pasikalbėti. Susidūrus su tokiu nepatogių temų ignoravimu iš partnerio pusės reiktų peržiūrėti savo pačių bendravimą su partneriu. Vyras gali bėgti nuo moters, jei ji per daug ir per stipriai užsipuola ir/ar jei yra linkusi visada pasiekti savo nesigilindama į vyro žodžius. Jei vyras žino, kad ginčytis beprasmiška, jis liausis tą daryti atsiribodamas nuo moters. Toks vyras nebūtinai uždaro širdį, jis tiesiog nemato prasmės veltis į konfliktą. Kartais vyrui tikrai reikia laiko „atvėsti“, pabūti su savimi, arba jis bijo, kad įkarštyje gali prikalbėti ko nereikia ir stengiasi pirma nusiraminti. Moterų daroma klaida tokiu atveju yra toliau persekioti vyrą ir spausti jį tęsti pokalbį, kas gali išprovokuoti arba agresyvų puolimą arba dar didesnį atsiribojimą. Verčiau palikti vyrą ramybėje, nusiraminti pačiai ir pratęsti pokalbį ramesne gaida. Moterims verta išmokti sudėti probleminius klausimus vyrui suprantama kalba – kiek įmanoma konkrečiau, aiškiau, kartu išsakant savo baimes, nerimavimus, jausmus, iškeliant problemas, kurias būtų galima spręsti. Užverstas moters emocijų vyras niekada nesupras ko iš jo norima. Tam gali tekti pačiai pabūti savoje „oloje“, pasikalbėti su patikimu žmogumi ir išsiaiškinti kokios yra tikros nepasitenkinimų priežastys. Tuo tarpu nepataisomi „olos“ gyventojai traukia partnerius, kurie turi savo neišspręstų klausimų, gilesnių nei neteisingos bendravimo taktikos. Jei esame su uždaru žmogumi, renkamės tokį partnerį, nes norime kažko iš to išmokti, kažką suprasti apie save. Galbūt jaučiamės neverti meilės ir atvirumo, galbūt patys mieliau laikysime širdį uždaryta ir būsime su tokiu pačiu uždaru partneriu negu rizikuosime būti sužeisti, galbūt esame įsitikinę, kad visi vyrai/moterys tokios ir įrodinėjame tai savo santykių pavyzdžiu užuot paleidę įsitikinimą.

Kartu ir džiaugsme ir skausme – prisiekiame prie altoriaus. Konfliktai išbando mūsų priesaiką, ar liksime kartu net ir pykčiuose ar išsiskirstysime į savus kampus, užsidarysime, nutrauksime meilės tėkmę ir mieliau leisime santykiams mirti negu perlipsime per save ir kažką dėl to padarysime. „Nekalbadienis“ yra stagnacija ir bet koks veiksmas, netgi bet kokia kokia klaida yra geriau nei stagnacija. Veiksmas veda į patirtį bei galutiniam etape, padarius išvadas, į išmintį. Tuo tarpu stagnacija yra tolygu mirčiai – ji neduoda jokių pamokų, iš jos negalima padaryti išvadų, ji kaip įšalas ateina į santykius ir niekas juose nebegali augti ir klestėti kol sušąla mirtinai. Kylant nesutarimams svarbiausia yra ne kuo greičiau gražinti ramybę į santykius, tačiau išlaikyti atidarytą širdį vienas kitam, nenutraukti bendravimo, kad ir kaip nemalonu ar sunku būtų. Būti atvirais ir parodyti, kad mums skauda gali būti iššūkiu, tačiau tai vienintelis kelias turėti bent jau šansą gilesniam artumui ir meilei, kurią norime patirti su artimiausiu mums žmogumi.

Kartu esame netsitiktinai

Žmonės į mūsų gyvenimus ateina ne be priežasties, taip pat ir mūsų gyvenimo partneris. Sklando fantazija sutikti tą vienintelį ar vienintelę, tą žmogų, kuris mums iš tikro skirtas. Ši fantazija turi realų pagrindą – mes iš tikro sutinkame tuos žmones, kurie yra mums skirti. Tačiau, kad toks susitikimas tęsis ilgai ir laimingai, jokių garantijų nėra. O kartais mums skirtas žmogus ateina kaip tik dėl to, kad mūsų gyvenimą paverstų chaosu ir paskatintų tiems žingsniams, kurių kitaip nebūtume žengę.

Santykiai, kuriuose kenčiame

Galima išskirti dvi priežastis, kodėl žmonės pritraukia tuos partnerius, kuriuos pritraukia tačiau abi jos susiveda į vieną pagrindinę priežastį – mūsų augimą. Pirmoji priežastis yra poreikis išmokti išeiti iš situacijų, kuriose esame žeminami, užgauliojami, prieš mus smurtaujama. Besidomintys dvasingumu tokius santykius vadina karminiais, tačiau kai kurie neteisingai interpretuoja karmą ir mato ją kaip bausmę, kitaip tariant jei vyras žmoną muša, matyt ji to nusipelno ir turi kentėti, kad „atidirbtų“ savo karmą. Galima karmą keisti į likimą, Dievo valią, kas labiau priimtina, tačiau tokios situacijos nėra skirtos tam, kad žmogus kentėtų. Jos skirtos tam, kad žmogus prieitų prie tokios vidinės būsenos, kurioje galėtų pasakyti „viskas, užteks, daugiau aš šito savo gyvenime netoleruosiu“. Fiziškai ar psichologiškai smurtaujantys partneriai kelia tokį didelį skausmą, kad atsiranda šansas, jog įsiskaudės tiek, kad norėsime ką nors keisti iš pagrindų. Ne vienas žmogus, ypač moterys, išsivadavusios iš panašių situacijos vėliau jas vadina ne prakeiksmu, bet dovana, padėjusia atrasti save. Bet koks „švelnesnis“ partneris šioms moterims būtų buvęs tik paskata toliau likti įprastame savęs ir pasaulio suvokime užuot atskleidus savo tikrą vidinį potencialą. Sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, tačiau tai labiausiai priklauso nuo mūsų, nuo to, kaip mokėsime tą blogą panaudoti. Geras klausimas užduoti sau yra „Ką aš galiu iš šitos situacijos pasiimti sau, ką galiu išmokti, kur galiu galbūt šiek tiek pasikeisti?“. Smurtaujantis partneris paprastai mums sako viena – turi išmokti gerbti ir mylėti save ir išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą užuot laikius save aplinkybių auka. Tai nėra nei lengva nei paprasta, tačiau tai yra potencialas, kurį turime visi – galimybę pakilti kaip feniksai iš bet kokios situacijos ir pasukti savo gyvenimus gražesne kryptimi.

Kartu, kad augtume

Antra priežastis, kodėl sutinkame tą partnerį, kurį sutinkame yra ta, kad kartu turime potencialą augti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad partneris bus tobulas, itin tinkantis mums ir kartu su juo nepatirsime nei diskomforto nei skausmo bei liksime kartu amžinai. Nuo pirmojo atvejo toks partneris skiriasi tuo, kad mūsų pamoka yra ne ištrūkti iš sunkių santykių, bet mokytis sugyventi su kitu žmogumi. Tačiau tas kitas žmogus gali būti net labai nepatogus ir paprastai jis ar ji ateina kaip tik tokia, kuri pradeda po truputį laužyti mūsų užsistovėjusią pasaulėžiūrą, įprastą gyvenimo būdą, stato mus į nepatogias situacijas, bando „užlipti ant galvos“ ir visaip kitaip „tempia“ iš komforto zonos. Jis ar ji nesunkiai užkliudo mūsų vidines žaizdas, kelia į viršų viską, ko savyje nenorime matyti ir t.t. Jei priešinamės ir laikomės įsikibę savo, pykčiai ir vis prastėjantys santykiai bus neišvengiami. Jei pasiduodame ir atiduodame savo sprendimus ir laisvę partneriui, santykių krizė taip pat neišvengiama. Taigi santykiai yra kaip galvosūkis, kaip labirintas į kurį patenkame be žemėlapio, be aiškių taisyklių ir turime patys išsiaiškinti kas vyksta ir į kurią pusę judėti toliau. Jei tikėjomės komforto ir absoliutaus sutarimo, liksime gerokai nusivylę. Jei ieškojome tos vienintelės skirtos tik mums, taip pat liksime gerokai nusivylę. Jei buvome pasiruošę augti ir mokytis, bus paprasčiau, nes bent jau žinosime ko galime tikėtis ir ko tikėtis neverta. Jei partneriai nori būti kartu ir rūpi vienas kitam, sutaria esminiais klausimais kaip gyvenamoji vieta, vaikai, finansai, per daug nesiskiria abiejų pasaulėjautos, jei tarp jų yra fizinė trauka, kuri abu tenkina, tai yra labai realus pagrindas porai būti kartu. O kylančios kibirkštys yra penas augimui, geresniam savęs ir vienas kito pažinimui ir gilesniam atvirumui tiek su savimi tiek vienas su kitu.

Tikroji pamoka – meilė

Pagrindinė pamoka, kurios mes visi mokomės bet kokiuose santykiuose yra meilė – sau ir kitiems. Ne romantinė meilė, bet ta, kuri yra vadinama besąlygine ir kuri yra neretai neteisingai interpretuojama arba laikoma nepasiekiama „paprastam“ žmogui ir tik dievai ar mistikai gali mylėti be sąlygų. Moterys, bent jau dalis jų, kurioms pavyko išsilaisvinti iš santykių su smurtautojais ir kurios apie tai pradėjo kalbėti viešai, turi vieną savybę – jos nesmerkia ir netgi nekaltina savo buvusių partnerių. Jos taip pat yra uždariusios visus kelius bet kokiam bendravimui suprasdamos, kad tas žmogus yra pavojingas. Kitaip tariant šios moterys išlipo „sausos iš vandens“ išmokusios savo pamokas, visiškai atleidusios smurtautojams ir gerbiančios save pakankamai, kad daugiau tokių žmonių į savo gyvenimą neįsileistų. Kas liko jų patirtyje tai meilė – sau ir buvusiam partneriui, kadangi jeigu nelaikome jokio pykčio kito žmogaus atžvilgiu ir kartu neuždarome širdies, meilė yra viskas, kas lieka. Vėlgi ne suromantinta meilė ar perdėtas prisirišimas, kada norime būti kartu bet kokia kaina, galvojame kaip tą žmogų išgelbėti, pakeisti ir t.t. bet meilė, kuri visiems ir viskam linki tik gero, tačiau yra pakankamai išmintinga nelysti ten, kur nereikia. Jėzus mokė – būkite nekalti kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai. Niekas neprieštaraus, kad Jėzus buvo pati Meilė, tačiau ir jis perspėjo, kad ir meilėje reikalinga atitinkama išmintis. Kita istorija apie Jėzų, kuri man labai patinka skamba taip:

Jėzus atėjo aplankyti vienos šeimos ir pabuvęs atsistojo išeiti. Tų namų moteris paklausė išeinančio Jėzaus „Jėzau, jei tu išeini ir palieki mane, ar tikrai mane myli?“ Į tai Jėzus atsakė „Niekas tavęs nemylėjo taip, kaip aš“ ir apsisukęs išėjo.

Kai pirmą kartą perskaičiau šitą istoriją, ji mane ir sukrėtė ir suerzino – kas čia per meilė, jeigu išėjo ir paliko? Tačiau meilė nėra suvaržymas ar prilipimas vienas prie kito ir kaip būti kartu dar nereiškia, kad mylime taip ir būti atskirai nereiškia, kad nemylime.

Pora – ne dėl malonumo

Santykiai nėra patogūs ir nėra skirti vien tik malonumui ar vidinės tuštumos ir trūkumo užpildymui. Kodėl ne? Todėl, kad dar niekam to padaryti nepavyko arba pavyko trumpam ir teko vėl ieškoti kito partnerio. Taigi matyt yra kažkokia kita priežastis, kodėl kuriame santykius. Kita vertus augti ir mokytis poroje pavyko daug kam. Daug kas stebėjo kaip bendromis pastangomis jų santykiai vystėsi, keitėsi, atsirado ir buvo įveikti iššūkiai, kaip abu partneriai keitėsi ir augo vienas kito įtakoje, tapo labiau mylintys, mažiau priekabūs, pagarbesni ir sau ir kitam. Taip santykiai gali likti gyvi daugybę metų, kadangi kada žmonės auga, jie keičiasi, o kada jie keičiasi tuos pačius santykius kuria vis nauji žmonės kurie, negana to, tampa vis labiau sąmoningais ir vis pajėgesniais kurti harmoniją vietoje chaoso.

Meilė sau

Meilė sau man yra viena iš tų temų, kuri yra labai svarbi ir kartu apie ją sunku kalbėti tiksliai, konkrečiai, taip, kad visiems būtų aišku. Tai turbūt yra labiau žmogaus asmeninė patirtis, vidinis suvokimas, kuris yra anapus žodžių. Visgi tema yra įdomi, svarbi ir man yra savotiškas iššūkis pabandyti apie tai ką nors parašyti, tad dalinuosi savo idėjomis, patirtimis, požiūrio taškais ir matysim kas iš to gausis :)

Žmonės turi polinkį fokusuotis į vieną iš dviejų – labiau į save arba labiau į kitus. Kitaip tariant mūsų santykis su kitais žmonėmis gali būti tarsi moneta, kurios viena pusė yra fokusas pagrinde į save, o kita pusė – pagrinde į kitus. Pirmus žmones mes vadiname savanaudžiais ir egoistais, o antrus – altruistais ir geradariais. Apie pirmą kategoriją žmonių daug kalbėti neverta ir meilės sau klausimas paprastai jiems ir nekyla. Tuo tarpu antra žmonių kategorija yra kaip tik ta, kuri turi daugiausia problemų su meile sau.

Žmonės, kurie yra linkę labiau fokusuotis į kitus yra tie, kurie gelbėja, globoja, rūpinasi, aukoja save kitų labui ir daro galybę dalykų, kurie senai laikomi gerbtinais, sveikintinais ir pagrįstais tikrosiomis žmogiškomis vertybėmis. Iš esmės tame ir nėra nieko blogo ar neteisingo. Mūsų vidinis žmogiškumas (pas tuos žmones, kurie turi su juo ryšį) skatina atsižvelgti ne tik į save, bet ir į kitus žmones. Problema yra disharmonijoje, kuri atsiranda tada, kada kitų žmonių poreikiai tampa svarbesni už mūsų pačių.

Mes norime būti gerais žmonėmis

Daugeliui mūsų patinka būti gerais žmonėmis. Patinka, kada kiti žmonės pripažįsta, kad esame geri ir teisingi. Egoistai ir savanaudžiai yra „blogiukai“ ir mes nenorime tokiais būti. Mes žinome, jog esame geri žmonės, jog nieko neskriaudžiame, niekam nedarome blogai, bent jau tyčia ir norime, kad visi kiti mus taip matytų. Kadangi kitų žmonių nuomonė yra labai kintantis ir sunkiai valdomas dalykas, pradedame stengtis, o paskui ir persistengti įrodinėdami, jog esame geri. Juk tapti „blogu“ kitų akyse yra itin paprasta. Kada buvau paauglė ir kenčianti nuo šito „gero vaiko“, ar „geros mergaitės“ kaip aš tai vadinu, sindromo, nemažai bendravau su garbaus amžiaus giminaite, kurią buvau apsiėmus lankyti nepaisant to, kad su ja bendrauti buvo labai nemalonu. Jos akyse aš buvau gera mergaitė tačiau tik tol, kol visiškai atitikdavau jos pasaulėžiūrą. Jeigu pas mane kildavo originali nuomonė ar mano elgesys pasirodydavo laisvesnis nei jos griežtos normos, tapdavau „besikeičianti į blogąją pusę“, jos žodžiais tariant. Aš trukt plyšt norėjau išsaugoti savo geros mergaitės įvaizdį, tad viską, kas manyje buvo unikalaus kišau toli po kilimu kol gyventi tapo labai neskanu – juk taip aš elgiausi ne tik jos, bet ir visų kitų žmonių akivaizdoje. Praėjo daugiau nei 15 metų ir aš vis dar šaknelė po šaknelės raunu iš savęs šitą troškimą pasirodyti gera kitų žmonių akyse. Ar žinote tą jausmą, kada nepadarėte nieko blogo, bet jaučiate ar galvojate, jog kitas žmogus jus įtaria ir pradedate jaustis kaltais? Kam šis jausmas nesvetimas, žino apie ką kalbu. Įdomu, ar ne? To, ką mes puikiai žinome patys neužtenka tam, kad ramia sąžine gyventumėme toliau. Mums būtinai reikia, kad ir tas kitas žmogus žinotų, jog nieko blogo nepadarėme. Kada pamačiau šitą tendenciją pas save, pradėjau užduoti sau klausimus, kodėl man tai taip svarbu ir iki šiol savyje neradau jokio logiško atsakymo. Galbūt kažkoks psichologinis atsakymas ir yra, gal būt tai kažkas susiję su vaikyste ir išgyvenimo instinktu, gal būt gerai paieškojus galima atrasti konkrečias priežastis, kodėl kiekvienas mūsų padarėme sprendimus reaguoti būtent taip. Mano atveju pastebiu, jog pats klausimo iškėlimas ir tendencijos taip reaguoti sąmoningas pamatymas pagelbėja po truputį išsivaduoti nuo perdėto kaltės jausmo. Tiesa, kartais prireikia drąsos tiesiog liautis reaguoti taip, kaip esu įpratusi, t.y. jausti tą kaltę, kurią jaučiu bet nesiaiškinti ir nesiteisinti ir pažiūrėti kuo tai baigsis, prie kokių realių pasekmių mane tai prives. Iki šiol vienintelė pasekmė yra mažiau vidinės kaltės, o aplinkiniai vargiai iš vis pastebėjo, kad kas nors yra kitaip.

Kitais rūpintis paprasčiau

Kita priežastis, skatinanti mus rūpintis kitais labiau nei savimi yra ta, kad kitais rūpintis paprasčiau. Ne gana to, ir mes patys ir aplinkiniai galime patapšnoti mums per petį ir pasakyti kokie šaunuoliai esame, kokie altruistai. Jei esame religingi, netgi Dievas yra pasiruošęs priimti mus į dangų už tokius gerus darbus. Taigi turime galybę priežasčių rūpintis kitais ir ne taip jau ir daug savimi pačiais. Žiūrėti į save yra sudėtinga. Netgi labai sudėtinga. Kitų problemos visada paprastesnės, lengviau sprendžiamos, problemų priežastys mums kaip ant delno. Žinoma kitas žmogus dažnai nenori nieko iš to, ką mes siūlome, daryti tačiau ir čia turime išeitį – galima labai daug ką padaryti už jį. Tuo tarpu savos bėdos yra asmeniškos, skausmingos, sunku pamatyti ir iš kur jos kyla ir ką daryti, kad išsikapanotume. Jei paklausime ko nors iš šalies ką jie mato apie mūsų situacijas, galime netyčia gauti atsakymus, o tai reiškia, kad visgi reikės kažką daryti ir tai nebus nei trupučio malonu. Dar blogiau, pažiūrėję į save mes galime pamatyti tai, ko visiškai nenorime matyti. Altruistų ego nėra niekuo mažesnis už savanaudžių žmonių ir mes lygiai taip pat nenorime matyti ir žinoti, kad mumyse ne viskas tvarkoje, kad mes nesame tokie jau nuostabūs, tobuli, „faini“ ir taip jau žymiai geresni už labiau egoistiškus žmones. O geresniais būti norisi, norisi smerkti „blogiukus“ ir turėti tam rimtą priežastį, t. y. įrodyti savo veiksmais ir visu gyvenimo būdu, kad mes nesame ir niekada nebūsime tokiais netikusiais žmonėmis.

Kada nekenčiame savęs

Neapykanta sau yra atskira ir dar sudėtingesnė tema, kuri reikalauja rimtesnio darbo su savimi jei ši neapykanta yra labai stipri. Mes galime būti išmokyti nekęsti patys savęs jeigu augome su žmonėmis, kurie mus engė, žemino, net jei ir pakankamai subtiliai kaip mano minėta giminaitė. Mes galime išaugti į žmones, giliai savyje besijaučiančius beverčiais ar netgi neturinčiais teisės egzistuoti. Galime taip nekęsti savęs, kad vien tik mintis apie meilę sau, jei pasižiūrime į ją iš arčiau, kelia didžiulį pasipriešinimą ar visą puokštę emocijų. Senas geras veidrodžio pratimas gali padėti pamatyti savo santykį su savimi. Reikia prieiti prie veidrodžio ar paimti didesnį nešiojamą veidrodį, kad pilnai matytumėte savo veidą, pažiūrėti savo atvaizdui į akis ir nuoširdžiai pasakyti „aš tave myliu“. Viena moteris pasakojo, kaip jos klientas trenkė veidrodį į žemę, kada ji paprašė padaryti šitą pratimą – taip labai jis negalėjo savęs pakęsti. Kai aš pirmą kartą atsisėdau prie veidrodžio, negalėjau išlementi nei žodžio. Netgi žiūrėti sau į akis buvo sunku. Meilė sau tada buvo toli nuo asmeninės patirties. Štai neapykanta sau – kai kas žymiai geriau pažįstamo ir suprantamo.

Kas gi yra meilė sau?

Paprastai aš pasakyčiau, kad tai yra gebėjimas matyti ir save ir kitus kaip vieną neatsiejamą visumą. Yra sprendimų, kuriuos esu padariusi ir kurie įtakojo kito žmogaus pasirinkimus. Jei ne mano sprendimai, kito žmogaus pasirinkimai būtų buvę kitokie. Kartais aš permąstau tokias situacijas ir pagalvoju, o gal visgi padariau negerai, kad dėl mano padarytų sprendimų kitas žmogus pasirinko neturėtų tų patirčių, kurias norėjo turėti? Gal būt man reikėjo nebūti tokiai kategoriškai ir nestoti „skersai kelio“? Ir tada pastebiu, kad visoje šioje istorijoje aš pamiršau vieną svarbų elementą – save. Mano sprendimai nebuvo prievarta, tai buvo viso labo sprendimai ir kitas žmogus buvo laisvas rinktis žinodamas mano poziciją vienu ar kitu klausimu. Aš negalėjau sau leisti priimti kito sprendimo, nes tai būtų savęs išdavimas, ką aš atsisakau daryti. Duoti visišką laisvę kitam žmogui rinktis tai, ką jisai nori rinktis aš galėjau tik tuo atveju, jeigu pati visiškai pasitraukiu iš visos situacijos. Mano pasirinkimai, atrodytų, varžo kito žmogaus laisvę, tačiau tik tuo atveju jei aš pati neturiu jokios vertės ir reikšmės ir tik kitas žmogus bei jo norai yra svarbūs.

Visi esame vienodai svarbūs

Mes neretai pamirštame save kaip dalį visumos, dalį kūrinijos, dalį Dievo sąmonės, pamirštame, kad būti broliais ir seserimis reškia, kad kitas tiek pat svarbus kaip ir aš, o aš tiek pat svarbi kaip ir kita. Gebame matyti save ir gebame matyti kitus, tačiau tampa sunku matyti ir save ir kitus kaip vieną nedalomą visumą ir priimti tai, kad turime teisę įtakoti kitų žmonių pasirinkimus ir netgi gyvenimus ne prievartaudami, bet būdami tuo kuo esame. Meilė sau reiškia, kad būsime nepatogūs. Tai reškia, kad tie, kuriuos gelbėjome, turės išmokti gelbėti pačius save ar surasti kitus gelbėtojus. Tie, kuriems tarnavome nežiūrėdami savęs, turės išmokti apsieiti be mūsų. Tai gali reikšti, kad dalis žmonių turės visam laikui pasitraukti iš mūsų gyvenimų. O labiausiai tai reiškia, kad mums patiems taps truputį mažiau patogu gyventi. Teks būti drąsesniais, pradėti tyrinėti savo komforto ribas, eksperimentuoti, atrasti save kaip unikalią būtybę, daryti nepatogius sprendimus, žengti drąsius žingsnius, mokytis atvirumo su savimi, atidaryti širdį, kuri pas daugelį yra pilna skausmo, baimės, liūdesio, kaltės – o visa tai kaip storas audeklas uždengia meilę. Meilė ir pagarba sau suteikia vis daugiau vidinės laisvės, o laisvė, kaip ir visa kita, turi savo kainą. Už tą kainą mes atgauname save sau patiems. Pradedami kurti tokį gyvenimą, kokio norime iš tikro, giliai savo esybėje. Pradedame kurti santykius tik su tais žmonėmis, kurie moka gerbti mus ir mūsų pasirinkimus nes kitokių žmonių savo gyvenime mes tiesiog nebetoleruojame.

Laisvė sau reiškia laisvę kitiems

Yra posakis, kad kalėjimo prižiūrėtojas, nors jaučiasi laisvas, yra toks pat įkalintas kaip ir kalinys, kadangi jis turi visą laiką praleisti kalėjime prižiūrėdamas, kad kalinys nepabėgtų. Mes taip pat tampame tokiais kalėjimo prižiūrėtojais kada teisiame ir smerkiame kitus žmones. Jeigu žiūrime „skersai“ į kokias nors kito žmogaus savybes, jo/jos pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą darysime viską ką galime, kad pas mus pačius tokių savybių arba nebūtų arba mes jų nematytume. Ironija yra tame, kad mes visi pilni visokiausių savybių, esame pridarę įvairiausių dalykų ir priėmę sprendimų, kuriais nebūtinai didžiuojamės. Jeigu smerkiame vagį, smerksime save už tai, kad vaikystėje pavogėme vynuogių kekę iš kaimyno sodo (bent jau man taip buvo :) ), nesvarbu, kad tai buvo palyginti smulkmena. Jei smerkiame meluojančius, negalėsime visa širdimi pamilti ir savęs, kadangi nei vienam nepavyko pragyventi gyvenimo nei karto nepamelavus ar bent jau nepagražinus tiesos. Taigi kol badome pirštais į kitus, automatiškai badysime pirštais ir į save arba per galvą risimės neigdami, kad mes turime bent jau užuomazgas to, ko nekenčiame kituose žmonėse. Yra posakis, kad mes esame savo pačių teisėjai, o nesenai perskaičiau dar vieną, kad Danguje mes esame vieninteliai savo teisėjai ta prasme, kad tai musu pačių požiūris, mūsų pačių smerkimas stabdo meilės tėkmę, ne Dievas, kiti žmonės ar situacijos.

Kaip pradėti pamilti save

Trokštantiems išmokti pamilti save kyla vienas teisingas klausimas – kaip tai padaryti? Ir čia žmonių keliai išsiskiria, kadangi nėra vienos metodikos, vienos mokyklos, vieno mokymo, kuris būtų tinkamas visiems. Kelias į save yra kūrybinis, ne mechaninis procesas taigi kažkas rinksis dvasingumą, kažkas keliaus pas šamanus, kažkas ieškos kunigo, kažkas eis pas psichoterapeutą. Yra vienas būdas, kuris padeda rasti tai, kas tinka kiekvienam asmeniškai, nors ne visiems tas būdas yra priimtinas ir tai yra malda. Ne Tėve Mūsų ar Sveika Marija, nors naudoti galima ir jas, bet malda, kuri eina ir širdies, kuri yra anapus žodžių net jei naudojame žodžius. Malda, kuri nepriklauso jokiai religijai ir jokiai mokyklai ir net neprašo kokio nors konkretaus tikėjimo. Tol, kol malda yra iš širdies ir tol, kol prašymas bus ne išspręsti problemas, bet parodyti kelią, kol būsime pasiruošę žengti žingsnius ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ji anksčiau ar veliau pradės veikti. O tada belieka būti atidiems, žiūrėti kas pasitaiko gyvenimo kelyje, kartais išdrįsti išbandyti ką nors neįprasto ir atrasti savo kelius savo asmeninės vidinės meilės link, kuri, nors vadinama meile sau, iš esmės yra tiesiog meilė visiems ir viskam, tik šį kartą iš tos visumos neišbraukiant savęs.

Silvija Mažuolienė

Ar tikrai norime kontroliuoti partnerį?

Ne vienoje poroje bandymas vienas kitą kontroliuoti tampa nesibaigiančių kivirčų priežastimi. Daugelis mūsų tikime, kad gyvenimas būtų daug malonesnis, jeigu viskas vyktų taip, kaip mes norime. Atrodytų ir santykiai būtų puikūs, jei partneris elgtųsi pagal mūsų fantazijas. Santykių mokymai sako, kad kontroliuoti vienas kitą yra neteisinga ir ne vienas pradeda matyti, kad bandymo kontroliuoti rezultatai prasti. Belieka kažkaip stengtis nekontroliuoti, paleisti, susitaikyti ir t.t. Yra kitas būdas pažiūrėti į tą pačią problemą ir patyrinėti, ar mes tikrai norime kontroliuoti?
Įsivaizduokite, kad žinote, kaip sukurti aleksyrą, kuris užtikrintų visišką kito žmogaus atsidavimą jums. Užtenka įlašinti jo į gėrimą, pasiūlyti jūsų svajonių partneriui ir visi kito žmogaus veiksmai, žodžiai, mintys, jausmai paklūsta jūsų valiai. Niekada nereikia nerimauti, kad būsite išduoti, nuvilti, įskaudinti. Visi buitiniai darbai bus atlikti taip, kaip norite, laisvalaikį leisite pagal jūsų pomėgius, visos romantinės ar seksualines fantazijos bus įgyvendintos vos jums tarus žodį. Kitaip tariant turėtumėte absoliutų saugumą ir užtikrintumą. Pabūkite kelias sekundes su šia idėja, pajauskite ką jums reikštų žinojimas, kad dėl antros pusės galite būti visiškai tikri. Gali būti, kad apims kas nors panašaus į ramybės, saugumo pojūtį, ateis mintys “o, kad taip būtų iš tikro” ar tiesiog geras jausmas, kad tokiu atveju būtų nors kas nors dėl ko nereikėtų nerimauti. Patvirtintumėte sau, kad jeigu partneris pasiduotų jūsų valiai, visgi poroje būtų geriau. Pažiūrėkime į kitą medalio pusę.
Partneris, kuris visiškai paklūsta mūsų valiai yra nieko daugiau kaip robotas, aklai atliekantis tai, kas pasakyta. Tai kaip vaikštanti ir kvėpuojanti lėlė. Joje nėra individualumo, nėra galimybės jus nustebinti, ji suteikia saugumą, garantijas ir absoliutų nuobodulį. Tai, kas mus žavi kitame žmoguje yra kaip tik šis faktas – kad tai yra kitas žmogus. Mums patinka turėti šiek tiek kontrolės – kažkokių sutarimų dėl bendro gyvenimo, laisvalaikio, buities – tačiau kartu norime būti nustebinti, norime jausti, kad partneris yra gyvas, tikras, o ne mūsų fantazijų produktas. O nustebinti norime būti ne tik maloniai, bet ir tam tikra prasme nemaloniai.
Loterija be pralaimėjimų yra idomi tik tam tikrą laiką. Galų gale tai tampa ne loterija, o pirkimu. Galime sakyti, na gerai, matau, kad tikrai nenorėčiau gyventi su robotu, bet norėčiau kontroliuoti tas vietas, kurios man yra svarbios. Bet tai būtų ta pati loterija be pralaimėjimų – garantija, kad gausite, ko norite, o tai, ko negausite, jums vistiek nesvarbu. Tikras malonumas bet kokiam žaidime yra galimybė pralaimėti – tik tada pergalė būna iš tikro saldi, o žaidimas vertas dėmesio. Kada šachmatų profesionalai susėda žaisti ir po keliatos ėjimų pamato, kad akivaizdu, kuris laimės, jie nutraukia žaidimą iš pradeda iš naujo. Kokia prasmė tęsti jeigu rezultatai akivaizdūs? Mums atrodo, kad norime garantijų, bet tik dėl to, kad jų neturime ir matome, kad negalime turėti. Jei užsitikriname garantijas kokioje nors srityje, mūsų dėmesys krypsta ten, kur garantijų nėra. Kaip tik dėl to moterims nevertėtų būti per daug patogiomis, atsidavusiomis ir nuspėjamomis – vyro dėmesys pradės krypti ten, kur yra nepatogu, nenuspėjama ir nenuobodu. Lygiai tas pats ir vyrams: jokios moters slapčiausiose fantazijose nėra vyro, kuris laiku atneša gėlių, kelis kartus per dieną kartoja kaip myli ir nepamiršta nei vienos svarbios datos. Moterys nori saugumo, tačiau reta nesutiktų, kad blogi berniukai žavi labiau negu geri, kad ir kiek problemų jie keltų. Ne veltui meilės romanai paprastai baigiasi santuoka, o ne ja prasideda – iki santuokos daug daugiau tikimybės, kad scenarijus pasisuks nenuspėjamomis kryptimis, o herojai patirs daug dramatiškų akimirkų ir neužtikrintumo. Būtent to mes ir norime, dėl to žiūrime filmus, skatome knygas, klausome muzikos ir nesvarbu ar jie turi ką nors bendro su romantika ar ne. Visuose juose mes ieškome dramos, žaidimo tarp dviejų priešingybių, kontrasto, netikėtumo momento. Net jeigu įtariame, kad herojus išgyvens iki filmo galo, nenorime to žinoti iki paskutinės akimirkos ir nevengiame toliau eiti į kino teatrus, jei kuriame nors iš filmų herojus visgi žuvo.
Kontrastas taip pergalės ir pralaimėjimo, tarp to ko norime ir to ko nenorime, taip kontrolės ir jos praradimo, teikia gyvenimui skonį ir spalvas. Muzika yra kontrastas tarp tylos ir garso, žemų natų ir aukštų. Paveikslas yra kontrastas tarp tamsių iš žviesių spalvų, tarp fono ir oblektų. Kad išryškinti šviesa, naudojame tamsą ir arvirkščiai. Kuo daugiau dramatiškumo norime perteikti tame, ką kuriame, tuo didesnį kontrastą turime naudoti. Tačiau net ir nemėgstantis dramatiškumo žmogus vargiai žavėsis melodija, sudaryta iš vienos nesibaigiančios natos. Mes norime šalia savęs matyti asmenybę – savitą, ne visada patogią, kartais vedančia mus iš proto, bet unikalią, individualią, tikrą, gyvą. Bandydami kontroliuoti partnerį metame akmenį į savo pačių daržą ne dėl to, kad prisišaukiame bereikalingus konfliktus, bet dėl to, kad siekiame to, ko visiškai nenorime – poroje turėti robotą, darantį tai, kas pasakyta ir santykius, kurie yra be spalvų, negyvi. Vietoje to, galime atsitraukti ir pažiūrėti į partnerį ne per prizmę – aš noriu, kad jis būtų toks, kokio aš noriu, bet per prizmę – aš noriu, kad jis būtų toks, koks jis yra ir pamatyti, kad tai yra daug arčiau tiesos. Yra dalykų, kurių mes tikimės iš partnerio, bet norime, kad tai būtų laisvas kito žmogaus pasirinkimas, kiltų iš to, koks tas žmogus yra, o ne kokiu mes verčiame jį būti. Tai, ko mes iš tikro norime, yra išgirsti, kaip mes ir partneris skambame kartu kaip dviejų skirtingų, unikalių, individualių žmonių duetas.