Santykių ABC

Tag - santykiai poroje

Kaip poroje nekaupti nuoskaudų

Viena iš svarbių taisyklių gražiems poros santykiams yra “nekoncervuoti” nuoskaudų. Neišsakyti nepasitenkinimai kaupiasi ir iš lėto nuodija santykius. Gali atrodyti, kad neverta gadinti santykių dėl kažkokios smulkmenos. Gal man ir nelabai patinka tai, ką daro ar sako partneris, bet pakentėsiu, kam dėl to “kelti bangas”? Vieną ar dvi tokias smulkmenas pakentėsime, bet jų poroje atsiranda nuolatos. O kada prisikaupia pakankamai, pradeda ir dienos nepraeiti, kad kas nors nesuerzintų.

Kaip kaupiasi nuoskaudos?

Dalis nuoskaudų poroje ateina ne iš smulkmenų, bet iš rimtesnių problemų – neištikimybių, besikartojančių žeminimų, agresijos protrūkių, nuolatinio dėmesio trūkumo ir panašiai. Tokios situacijos yra rimtesnės ir klausimas kyla netgi iš esmės – ar su teisingu žmogumi esame, jeigu poroje yra tiek skausmo? Kitos nuoskaudos ir nuoskaudėlės yra kasdienės smulkmenos, kurias po truputį šluojame po kilimu, kol pradėdame kliuvinėti už iškilusių gumbų. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui: vyras gįžta namo gerokai pavelavęs ir neperspėjęs. Žmona susierzina, bet nieko nesako. Vyras savaitgalį praleidžia prie televizoriaus. Žmona tuo nepatenkinta, ne bet tegul, yra kaip yra. Abu pavargę po darbų, žmona padaro valgyti, vyras pavalgo ir nueina savais keliais nedadėdamas žmonai sutvarkyti stalo. Žmona nuryja kylantį pyktį. Tokios smulkmenos kartojas vėl ir vėl ir vėl. Vyras nežino, jog kažkas ne taip, bet žmonai susikaupė gerokas susierzinimų kiekis. Galiausiai ji pradeda išsakyti tai, kas nepatinka, bet kalba jau ne apie vieną konkrečią situaciją (nors atrodyti gali būtent taip), bet apie viską, ką ji iki šiol nutylėjo. Vyrą užgriūna mėnesius, o gal ištisus metus kaupti susierzinimai, kurie po vieną atrodo menkučiai, o visi kartu išsivysto į audringą konfliktą. Tai kaip sniego lavina, kuri prasideda nuo niekam nepavojingos sniego gniūžtė, o baigiasi viską pakeliui šluojančia katastrofa. Atsiranda frazės “Tu niekada…”, “Tu visada…”, “Ar galėtum nors kartą…”, ” Tu ir vėl…” ir t.t. Blogiau už frazes – nuolatinis susierzinęs, kaltinantis balso tonas ir veido išraiškos, kurios aiškiai sako, kad vyras yra nieko vertas, sugadino jai gyvenimą ir kaltas dėl jos nelaimingumo.

Kodėl tylime?

Nuoskaudas pradedame kaupti nuo pat santykių pradžios. Jeigu radome tinkamą partnerį, kam gadinti santykius kažkokiomis smulkmenomis? Geriau patylime ir mažu “praslys” – nurysime, pamiršime ir apskritai nieko čia tokio. Ir tikrai nieko čia tokio. Na pavelavo kartą kitą, kam nepasitaiko? Bėda ne tame, kad pavelavo ir ne tame, kad tai yra smulkmena, o tame, kad mums tai nepatinka, bet mes tylime. Net jeigu aiškiai matome, jog tai tik mūsų reikalas (mūsų kaprizai, skauduliai iš anktesnių snatykių…), tylėjimas reiškia, jog dalį dalykų, kurie šioje konkrečioje sitacijoje liečia ir partnerį, mes pasiliekame sau ir paliekame partnerį nuošalyje. Jis ar ji net nenutuokia kaip mes jaučiamės. Tikimės, kad susitvarkysime patys ir išvengsime nemalonaus pokalbio. Mes juk nežinome kaip partneris sureaguos. O jeigu supyks? O jeigu mes patys nesusitvarkysime su savo emocijomis? Todėl geriau patylėti ir viskas praeis ramiai, užsimirš ir bus gerai. Bėda tame, kad partneris visą gyvenimą darys tai, kas mums nepatinka. Visą likusį gyvenimą, tol kol būsime kartu. Vadinasi visą likusį gyvenimą teks tylėti, nuryti ir apsimesti, kad nieko nejaučiame. Joks žmogus negali to daryti ir išlikti šiltas, mylintis ir arviras (ironiška, ar ne? ) savo partneriui. Taigi keliai du – arba pradedame pykčius lygiose vietose (populiariai tarp moterų), arba užsidarome ir sulendame į savo olą maždaug visam likusiam gyvenimui (populiaru tarp vyrų).

Ką daryti?

Išeitis – pradėti sakyti tai, kas nepatinka, iš karto kada tai įvyksta. Kaip tai atrodo? Vyras po vakarienės išeina žiūrėti televizoriaus palikdamas žmoną sutvarkyti. Žmona jam iš karto sako: “Brangusis, aš noriu, kad mes abu sutvarkytume stalą po valgio. Aš jaučiuosi pavargusi ir nesmagiai bei nevertinama palikta tvarkytis viena.” Vyras gali reaguoti įvairiai – atsistos ir iš karto ateis padėti tvarkyti, pasakys, kad pirma nori pavirškinti ir tada sutvarkys ką reikia arba kategoriškai atsisakys padėti. Ką daryti šiuose scenarijuose:

· Jeigu vyras iš karto ateina padėti, tai nereiškia, kad nuo šiol jis tą darys neprašytas! Labai tikėtina, kad jeigu dar kartą ar du jis prisijungs padėti savo iniciatyva, paskui vėl viską užmirš. Su tuo reikia visiškai susitaikyti, priimti, kad vyras funkcionuoja būtent taip ir jeigu reikia pagalbos – jos paprašyti. Vyras neprivalo tvarkyti. Moteris irgi neprivalo tvarkyti. Netgi valgyti niekas neprivalo daryti taigi pora tarpusavyje nusprendžia kas daro ką ir nepamiršta paprašyti jei kas nors ką nors pamiršo (bei padėkoti už tai, kas kam kada padėjo – taip komunikacija bus pilna ir kauptis nuoskaudoms nebus kur).

· Jeigu vyras pasako, kad pirma nori pavirškinti, moteris sprendžia ką ji nori daryti. Ji gali irgi eiti pirma pailsėti ir tvarkymą atidėti toliau; gali nuspręsti, kad sutvarkys pusę, o kitą paliks vyrui sutvarkyti kada jis norės; gali nuspręsti, kad jai tvarkymas nieko tokio ir sutvarkyti viską pati. Bet tai, kas nepatinka, ji jau išsakė, gavo vyro atsakymą ir dabar gali spręsti ką nori daryti su sitaucija, kuri yra iki galo aiški. Negalime tikėtis, kad vyras darys tiksliai tai, ko nori moteris (ar moteris tai, ko nori vyras) tik dėl to, kad jai kas nors nepatinka. Išsakymas nereiškia priversti partnerį daryti tai, ko mes norime. Tai reiškia neužlaikyti savyje, pasidalinti su partneriu ir tada kartu, ar pačiai/pačiam išgirdus partnerio dalį, ieškoti sprendimų.

· Trečias scenarijus yra tas, su kuriuo moteriai teks tiesiog susitaikyti jeigu ji nori būti santykuose su šiuo vyru. Vyras gali turėti savų priežasčių, kodėl atsisako (pvz. jo manymu jisai dirba daugiau už moterį ir nusipelno poilsio). Vienintelis būdas turėti santykius, kurie neskęsta nuoskaudose, yra visu 100 priimti vyro atsakymą tokį, koks jis yra. Jeigu vyras aiškiai deklaruoja, kad virtuvės tvarkyti nenori ir neketina to daryti, tuo viskas pasakyta.

O jeigu susitaikyti negaliu?

Yra dar viena rimta priežastis, dėl ko tylime ir nesakome kada mums kas nors sntykiuose nepatinka. Kažkas iš to, ką daro partneris, mums yra taip nepriimtina, jog žinome, kad negalėsime su tuo gyventi jeigu partneris atsisakys ką nors keisti. Todėl tylime ir tikimės, kad su laiku tai praeis, gal būt mes priprasime, gal būt partneris “išaugs” ir t.t. Pavyzdžiui moteris daug laiko praleidžia su draugėmis, vaikšto į vakarėlius ir būna, kad grįžta namo tik paryčiais. Arba labai dažnai leidžia laiką su mama, giminaičiais, išvažiuoja keliom dienom per savaitę į savo gimtajį miestą, kartais užsibūna ir ilgiau. Vyras tyli, kartais ką nors užsimena, paburba, bet fakto, kad tai jam kardinaliai netinka, neišsako. Jis taikstosi, bando aiškintis pats su savimi, bet su moterimi kalbėti vengia, nes intuityviai jaučia, kad toks pokalbis gali nuvesti prie skyrybų. Skyrybos yra labai skausminga patirtis ir daug mūsų nerizikuojame kelti mums svarbių klausimų, kad nereikėtų to patirti.

Kaip vėl ir vėl įstringame netinkamuose santykiuose?

Prie šitos temos galima paminėti vieną iš mechanizmų, kuris skatina žmones kartoti nemalonius santykių scenarijus partneris po partnerio. Paimkime paskutinį pavyzdį – vyras bijo skyrybų ir nieko nesako moteriai apie tai, kas jam nepatinka. Mažiausiai realistinė tolimesnių įvykių seka – ji nustos važinėti pas drauges ar giminaičius, daugiau laiko leis nemuose ir santykiai taps gražūs ir džiuginantys. Problema su šiu scenarijumi yra ta, kad jeigu vyras yra linkęs nutylėti ir nuryti tai, kas jam nutinka, jis greičiausiai nutyli ne vienoje vietoje. Moterys jaučia tokius savo norų nepaisančius vyrus ir greitai praranda jiems pagarbą ir fizinę trauką. Taigi moteris gali su laiku pakeisti savo elgesį dėl vienų ar kitų priežasčių, bet tikimybė, kad santykiai bus geri yra labai nedidelė. Greičiausiai šis vyras sulauks ne tiek moters elgesio pokyčių, kiek žinių apie tai, kad jinai santykių nebenori. Kiti scenarijai: moteris atšala vyrui dėl didėjančios nepagarbos jam; vyras tampa irzlus, užsidaręs arba begioja iš paskos, prašinėja ir vėlgi tampa moteriai nuobodus; prasideda konfliktai, nesutarimai, santykių aiškinimaisi, aiškinimai vienas kitam ką privalo moteris ir ką privalo vyras ir t.t. Tarkime ši pora išsiskiria. Vyras susiranda kitą moterį ir vėl yra kas nors, kas jam iš esmės netinka, bet jis pratęs tylėti, nes bijo pakartoti skyrybų scenarijų. Gali būti, kad jis apskritai yra įpratęs prie nedėmesingų moterų (pvz tėvų poroje tėvas begiojo paskui mamą, nuolaidžiavo, o ji buvo šalta ir nepagarbi, taigi sūnų traukia atkartoti tėvų poros modelį kaip vienintelį jam suprantamą). Toks scenarijos gali kartotis daug kartų. Jis visada bus kiek kitoks, bet gerai patyrinėjus bus kažkas, kas visiems santykiams bus bendra, kad ir minėtas nedėmesingumas. Išeitis iš tokių scenarijų yra visų pirma atpažinti, kas iš tikro vyksta, o paskui pradėti iš karto sakyti tai, kas netinka, net jeigu grės skyrybos. Nereikia santykiuose prabūti ilgai, kad pradėtų ryškėti nemalonios tendencijos. Iš karto sakydami kas netinka ne tik neįstringame nemaloniuose santykiuose per daug ilgai, bet pradedame mokyti patys save netoleruoti to, ko toleruoti mes nenorime. Per laiką galime pradėti matyti, jog traukiame kitokius žmones, mus pradeda dominti ne “ledo karalienės” jeigu buvome tuo vyru, kurį traukė nedemėsingos moterys, bet šiltesnės ir labiau suinteresuotos santykiais. Tai tam tikras būdas sulaužyti prastų santykių scenarijaus burtą – kuo anksčiai atpažinti, kas mums iš esmės netinka ir kalbėti apie tai su partneriu. Galų gale visada yra šansas, jog partneris išgirs, pradės daryti išvadas ir mes turėsime realų šansą gražiems santykiams. Tokiuose santykiuose partneriai atvirai kalba apie tai, kas kam nepatinka bei ką abu gali su tuo padaryti, su kuo gali tiesiog susitaikyti ir nekaupia nuoskaudų vienas kitam.

Krizė poros santykiuose

Krizė – ar tai būtų asmeninė ar poros santykių krizė – yra didelis iššūkis tiems, kas ją patiria. Krizių vargiai galime išvengti ir netgi laimingos poros gali pasakyti apie savo santykius tai, kad buvo visko. Kiekviena krizė yra unikali kaip ir kiekvienas žmogus ar pora. Straipsnyje apžvelgsim tai, kas yra bendra daugumose krizės ištiktų porų.

Krizės priežastys

Galima bandyti išskirti pavienes krizės priežastis, pvz. krizė dėl meilužio ar meilužės atsiradimo, krizė po didelio barnio, krizė dėl to, kad pas vieną iš partnerių ar abu užsitesė įtemptos situacijos darbe ar asmeniniame gyvenime. Tiesa ta, kad visos šitos priežastys retai yra tikrosios krizės priežastys ir dažniausiai ne vienas faktorius sukrenta į krūvą, kad poroje nutiktų krizė. Dar daugiau – procesai, vedantys į krizę, dažnai prasideda metai, du ar daugiau iki tol, kol pora garsiai įvardina, kad yra stipriai blogai. Barniai, meilužiai, kurie atrodo kaip krizės priežastys, paprastai yra paskutiniai lašai į senai brendusios krizės taurę. Todėl nėra taip paprasta suprasti kas iš tikro įvyko.

Ką rodo krizė?

Krizė rodo, kad atėjo laikas iš pagrindų keisti savo ar poros gyvenimą, santykį vienas su kitu, keisti pasaulėžiūrą, geriau suvokti save ir padaryti rimtą peržiūrą kas mes esame, ko norime ir kur link judame. Iš esmės krizė reiškia, kad taip, kaip buvo iki šiol, daugiau nebeveikia. Mes jaučiamės vis prasčiau ir pradedame, sąmoningai ar nesąmoningai, kelti klausimus, kas yra blogai ir kaip tą pakeisti. Kuo mažiau sąmoningi esame, tuo chaotiškesni mūsų bandymai jaustis geriau ir tuo sunkiau suprasti, kas vyksta. Partneriai gali žiūrėti vienas į kitą ir kraipyti galvas dėl visiškai nesuprantamo elgesio, įvardinamo kaip “nesuprantu kas jai/jam nutiko?”

Ar pora turi šansų likti kartu po krizės?

Ar pora liks kartu stipriai priklauso nuo poros ir nuo krizės stiprumo. Yra porų, kurių skyrybos prasideda iš karto po santuokos, tik prireikia keliatos, o kartais ir keliolikos metų abiems tai suvokti. Tai poros, kurios partnerius pasirinko vedamos savo gilių psichologinių problemų. Pavyzdžiui moteris turėjo despotiškai šeimą kontroliuojantį tėvą. Ji jaučiasi nieko verta, neturinti teisės į savo norus, pasimetusi gyvenime ir ją traukia vyrai, kurie pasakytų jai ką daryti ir kaip gyventi. Nebūtinai ji susiras tokį patį despotišką vyrą, bet jos vyras gali turėti polinkį kontroliuoti ar daryti pagal save neatsižvelgiant į žmonos norus. Pora gali funkcionuoti pakankamai ilgai, bet su metais ir patirtimi moteris pradeda jausti, kad turi norų, kurie jai svarbūs, kad nėra visiškai nieko negalinti auka. Ji pradeda vis atviriau tai reikšti, dažniausiai chaotiškai, agresyviai, per piktumus ir konfliktus. Piktumus sustiprina ir tai, kad kontroliuoti linkusiam vyrui faktas, jog moteris gali turėti savo norus ir nuomonę ten, kur jam nepatogu, gali būti nei priimtinas nei suprantamas. Po kelių metų tokių konfliktų poroje tampa taip negera, kad abu supranta, jog prėjo liepto galą ir skelbia krizę. Probema tokiose porose tame, kad moteriai netinka vyras, kuris gyvena tik pagal savo norus ir minimaliai atsižvelgia į ją. Kuo labiau ji susivokia savyje, kuo geriau supranta kas ji yra ir kaip nori gyventi tuo labiau atstumas tarp jos ir vyro didėja. Vyras gali bandyti kažką keisti savyje, bet jeigu jis tiesiog toks yra ir pasirinko paklusnią moterį nes būtent tokia jam yra priimtina gyventi poroje, pora šansų likti kartu neturi. Vienas iš postulatų sveikiems poros santykiams yra tai, kad partneris turi tikti lygiai toks, koks yra. Krizė kartais įvyksta dėl to, kad toks, koks yra, partneris daugiau nebetinka.

Kokios poros turi šansą?

Pora turi šansą likti kartu tuomet, kada jie turi stiprų pagrindą – emocinį ryšį vienas su kitu, gražiai tvarkosi partnerystėje, yra pakankama fizinė trauka, vienas su kitu gali būti savimi, yra geri draugai. Net ir gražiausios poros užsisuka kasdienybėje, primiršta vienas kitą, kažkam iš partnerių gali užsitęsti sunkus gyvenimo etapas, pvz. gedulas po artimo žmogaus mirties. Dažniausiai nutinka daug dalykų vienu metu – reikia laiko išgedėti arba susitvarkyti iškilusias psichologines, emocines problemas, bet kartu reikia uždirbti pragyvenimui, pasirūpinti vaikais ar giminaičiais, laiko ir energijos reikalauja ir elementari buitis. Visa tai labai išsunkia ir išvargina žmones, jų tiek asmeninis tiek poros gerbūvis stipriai kenčia, partneriai tampa suirzę, pikti, nepatenkinti, konfliktai gali kilti dėl smulkmenų arba atvirkščiai, abu pradeda gyventi atskirus gyvenimus. Abiems pajutus kad pateko į krizę pora turi šansą vėl atsistoti ant to pagrindo, kurį turėjo kaip pora t.y. ryšio, artumo, draugystės.

Niekada nebus kaip buvo

Nepaisant turimo stipraus pagrindo, tik tie partneriai, kurie eina link tranformacijos, o ne bando grąžinti tai, kas buvo, turi realų šansą atkurti artimą santykį. Krizė poroje rodo, kad abu žmonės padarė klaidų ir iš tų klaidų belieka tik pasimokyti. Nubraukti ir apsimesti, kad nieko nebuvo ir vėl viskas gali būti kaip prieš metus, du ar daugiau, nepavyks. Tie žmonės, kurie pateko į krizę, negali būti tais, kurie atstatys porą. Tai turi būti nauji, paaugę ir brandesni žmonės. Jei bent vienas iš partnerių atsisauko augti, porai šansai būti kartu stipriai sumažėja todėl, kad pajudėjusio į priekį partnerio tokie santykiai kokie buvo dažnai nebetenkina. Pavyzdžiui žmona laikėsi vyro kaip savo globėjo ir saugotojo. Vyrui tai tiko ir patiko, padėjo jam pasijusti stipriu, reikalingu. Tačiau su laiku jo poreikis būti globėju moteriai sumažėjo ir vyras pradėjo jausti naštą dėl per didelės atsakomybės už kitą žmogų. Jeigu žmona nesutinka paaugti ir nesilaikyti vyro tiek labai, vyras jausis vis blogiau net jeigu mylės savo žmoną. Abu turi realų šansą turėti gražius santykius, bet tik tuo atveju, jeigu abu išaugs į sveikesnes, brandesnes savo pačių versijas.

Kaip praeiti krizę

Niekas neišmuša žamės iš po kojų labiau nei krizė, kuri pati iš savęs reiškia, kad tai, kas atrodė stabilu, subyrėjo į šipulius. Jausmas toks, tarsi šoktume nuo skardžio į prarają gerai nežinodami ar mes pajėgūs skristi ar ne. Krizė gali netgi stipriai traumuoti, tačiau taip neturi būti. Ją galima panaudoti tokiam augimo šuoliui, kokio patys nesitikime ir tapti gerokai laimingesniais žmonėmis jeigu žinome kaip krizę praeiti. Poros krizes tenka praeiti ne tiek kartu, kiek kiekvienam partneriui asmeniškai. Kartu svarbiausia išlaikyti ryšį arba atstatyti jį jeigu buvo nutrūkęs. Kadangi pora yra sudaryta iš dviejų individualių žmonių, būtent partnerių transformacija keičia ir poros santykius, o ne darbas išskirtinai su santykiais. Keli punktai, kuriuos svarbu žinoti patekus į krizę:

  • Neatsiribokite vienas nuo kito. Mažiausiai šansų turi ta pora, kurioje bent vienas iš partnerių pradeda užsidaryti ir atsiriboti. Atsidarymas gali būti nemalonus ir skausmingas, tačiau tai vienintelis būdas santykiams atgimti iš naujo užuot užsibaigus. Jei norite padaryti dėl poros viską, ką galite – nepabėkite ir neužsidarykite nuo partnerio.
  • Būkite atviri kaip jaučiatės ir kas su jumis vyksta – tiek sau, tiek su partneriu. Kada pradeda darytis sunku, nemalonu, nesuprantame, kas vyskta, norisi tą pasilaikyti sau arba nukreipti dėmesį į veiklas, hobius ir nebūti atvirais net su savimi. Kuo mažiau atvirumo su savimi ir partneriu, tuo gilesne tampa krizė, kada pradedame nebegalėti apsimesti, jog viskas gerai.
  • Raskite su kuo galite pasidalinti tuo, per ką einate. Pavojinga užsisukti savo mintyse ir emocijose – jos tampa per daug chaotiškomis ir labai lengva padaryti sprendimų, išvadų, veiksmų, kurie tik pablogins situaciją. Reikia nors vieno artimesnio žmogaus, kuris žinotų, kas su jumis vyksta ir duotų palaikymą, kad nesijaustumėte visiškai vieni savo sunkumuose.
  • Nebėkite nuo skausmo. Krizė reiškia daug sunkių ir skausmingų emocijų. Jei kišite jas visas po kilimėliu, priešinsitės tam, ką jaučiate ir patiriate, tai tik didins įtampą ir sunkins jau ir taip sunkią situaciją. Eikite per tai, kas vyskta, atvira širdimi ir leiskite sau pilnai patirti ir išgyventi sunkias emocijas.
  • Sakykite tiesą. Tai neatsiejama atvirumo dalis. Krizė reiškia pasimetimą ir vienas iš svarbių užduočių yra išsiaiškinti kokia yra mūsų šios akimirkos tiesa. Ši tiesa gali labai greitai keistis, ypač kada esame tikrai atviri ir einame per procesus užuot nuo jų bėgę. Tačiau būtent savo tiesos, tokios kokia ji yra tuo momentu, atviras išsakymas bent jau sau, atidaro galimybes iš naujo suprasti ir įvertinti save, savo gyvenimą, santykius, norus ir t.t. Pradėję sakyti tiesą galime pamatyti, kad tai, kas mūsų įsitikinimu buvo tiesa, iš tikro yra toli nuo to, kaip iš tikro jaučiamės ir ką galvojame. Atvirai išsakyti savo tiesą partneriui yra didelis santykių išbandymas, bet vienintelis kelias tiek į santykių tiek į savęs pačių transformaciją ir augimą.
  • Susilaikykite nuo audringų konfliktų, net jeigu partneris greitai užsidega – pvz. darykite pauzę pokalbyje, kada pokalbis pradeda “kaisti”, paprašykite partnerio 5 minučių nusiraminimui. Ar norite duoti porai šansą ar priekyje matote tik skyrybas, agresyvumas nepriveda prie nieko teigiamo. Pirmu atveju pykčiai dar labiau šaldo jau krizėje esančius santykius. Antru atveju skyrybos, kurios ir taip yra sunkus prosecas, tampa dar sunkesnis.
  • Pasikalbėkite su psichologu, santykių konsultantu ar kitu žmogumi, kuris padėtų jums susivokti, kas vyksta jūsų poroje. Kada ištinka krizė, lengva pasimesti tarp minčių, emocijų, tampa sunku atskirti kas yra svarbu, o kas ne, į ką reikia kreipti dėmesį, o ką palikti ramybėje. Pokalbis su santykių specialistu gali juntamai palengvinti šitą sunkų periodą padėdamas suprasti kas iš tikro vyksta, ką galima daryti toliau, o ko geriau nedaryti.

Meilės kalba

„Isn’t it funny how we don’t speak
The language of love?“

      Robbie Williams

(*Ar tai nejuokinga, kaip mes nemokame kalbėti meilės kalba?)

Poros santykių knygų, patarimų, idėjų atkeliauja tiek iš rytų tiek iš vakarų, tiek iš pastarųjų dešimtmečių klasikinių psichologų tiek tūkstančius metų siekiančių raštų. Panorėjus galima surinkti kone tikslią veiksmų seką nuo pirmo pasimatymo iki santuokinio gyvenimo kaip teisingai elgtis, kaip tinkamai kalbėti, kaip atrodyti, į ką atkreipti dėmesį, kur klausyti, kur kalbėti, kur tylėti ir t.t. Tai puikios žinios, praktiškos, daugeliu atveju galinčios labai pagelbėti porai susikalbėti ir sugyventi. Kita vertus be tinkamos bendravimo su kitu žmogumi filosofijos visos žinios gali nueiti šuniui ant uodegos net vykdant jas vadovėliškai tiksliai.

Indų Vedos moko, kad meilė poros santykiuose susideda iš dviejų pagrindinių aspektų – pasišventimo vienam žmogui ir geranoriškumo. Jei žmogus poroje yra pasišventęs, tačiau nėra geranoriškumo, jis bus dviguba našta partneriui visą savo neigiamą energiją koncentruodamas į vieną žmogų. Jei žmogus yra geranoriškas, tačiau visiems ar visoms, be pasišventimo savo partneriui, santykiai bus nuolatinių neištikimybių rinkinys. Įgyvendinti vieną iš punktų nėra labai sunku – vieniems lengviau pasišvęsti, kiti nesunkiai būna geranoriškais priešingos lyties žmonėms. Sujungti du aspektus į vieną poros santykiuose yra aukštasis pilotažas. Ar tai yra meilė ar be meilės to padaryti būtų neįmanoma – filosofinis klausimas tačiau be šito pagrindo net geriausios santykių žinios bus pasmerktos nesėkmingam jų taikymui.

Pasišventimas vienam žmogui nesunkiai suvokiamas – tuo pagrįsta santuoka, tai yra ir visų neištikimybių pradžia. Kur yra pasišventimo riba ir kas vadinama nepasišventimu? Vos tik partneris atsiduria antroje vietoje ir kažkas tampa svarbiau už jį be abipusio sutarimo, pasišventimo nelieka. Svarbiau už partnerį nebūtinai turi tapti kitas dominantis žmogus. Darbas, pomėgiai, draugai, televizorius, kompiuteriniai žaidimai, giminaičiai, vaikai – visa tai neretai tampa prioritetais žmonių gyvenimuose ir nors apie neištikimybę tokiu atveju niekas nekalba, pasišventimo taip pat nelieka. Ar tai yra iš esmės blogai? Ne, tačiau pora nėra pora, jei partneriai turi ką įdomiau ar svarbiau veikti ir su kuo maloniau leisti laiką nei vienas su kitu. Tokioje poroje nebus abipusio pasitikėjimo, artumo – tiesiog du žmonės kartais kartu leidžiantys laiką ar gyvenantys po vienu stogu su bendra ar pusiau bendra buitimi. Blogiausiu atveju pasišventęs partneris liks apgautas ir įskaudintas gavęs ne tikrus, o butaforinius poros santykius. Net nesugebant pasišvęsti galima pasielgti su meile ir išsiskirti su sau netinkamu partneriu vos tik supratus, kad santykiai niekur neveda.

Geranoriškumas yra kita ašis, palaikanti santykius ir padedanti sėkmingai naudoti santykių žinias praktikoje. Žinios – dviašmenis kardas. Vienu atveju jomis galima apsaugoti santykiu laimę, kitu atveju – nukautuoti partnerį savo apsiskaitymo ir viršumo demonstravimu piktai šaudantis protingomis frazėmis ar kaišiojant po nosimi įrodymus, kad parnteris neteisingai elgiasi. Be geranoriškumo konfliktai tampa pastangomis kiek įmanoma skaudžiau įgelti ir kaip įmanoma tvirčiau įrodyti savo teisumą. Partneriai be geranoriškumo pradeda bendrauti pašaipiai, sąmoningai ar nesąmoningai bandydami vienas kitam įgelti, bendravime nelieka nuoširdumo, atvirumo, vienas kito supratimo, užuojautos. Be geranoriškumo nuoširdumu ir atvirumu vadinamas tiesioginis visų nepasitenkinimų ir savo grubios nuomonės apie partnerį išsakymas. Nėra noro ir pastangų pagalvoti, kaip pasijus kitas žmogus, ginami tik savo interesai, vieninteliu svarbiu faktoriumi tampa tik savo paties jausmai, tiesa, išgyvenimai, nuomonė. Gali prireikti didžiulio noro, didesnio nei noras būti teisiais, ką nors įrodyti bet kokia kaina, pasijusti viršesniais už partnerį tam, kad peržengti per savo „ožiukus“ ir iš tikro mylėti.

 

When given the choice between

being right or being kind, choose kind.”*

   R.J.Palacio

(*Jei reikia rinktis ar būti teisiu ar maloniu, rinkis būti maloniu.)

Konfliktiškos poros būna ne tik nepažįsta vienas kito, bet ir nenori pažinti. Geranoriškumas skatina elgtis su kitu žmogumi maloniai, o nepažįstant žmogaus ir nesistengiant to padaryti, atrodytų geranoriškas ar bent jau nepiktybinis elgesys gali tapti konfliktų priežastimi. Tai, kad pora dešimt metų kartu ir augina pora vaikų, dar nereiškia, kad jie iš tikro ką nors vienas apie kitą žino. Tokiu atveju labai lengva nekaltai pajuokauti kitam žmogui skaudžia tema. O jei nėra įpročio ir gebėjimo atsiprašyti, pora nemoka išsiaiškinti kas nutiko, užsisuka ilgas konfliktų ratas kuriame meile net nekvepia. Iš suaugusių žmonių lieka du vaikai, sėdintys smėlio dėžėje, rėkiantys ir baksnojantis vienas į kitą pirštais, kad tai jis pirmas sugriovė smėlio pilį.

Himne meilei (Pirmas laiškas Korintiečiams 13:1–8) rašoma, kad meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Tik tokia meilė gali būti artimų, stiprių ir visą gyvenimą besitęsiančių santykių pagrindas. Santykių, kuriuose esantys partneriai neabejodami pasakytų, kad kartu yra laimingi ir jei reiktų rinktis vienas kitą iš naujo, jie tą pačia akimirką pasakytų Taip.

“Padraugavimas” ar šeimos kūrimas?

Poros draugystė ir šeimos kūrimas daliai žmonių, ypač jaunų, tapo skirtingais procesais. Draugystė tarp vyro ir moters, vaikino ir merginos, vis dar manoma, kad turėtų vesti santuokos link. Deja, net po keletos metų draugystės ir gyvenimo kartu, ne viena pora išsiskiria taip ir nesukūrusi šeimos. Kas lemia ilgamečių porų skyrybas taip ir nepriėjus santuokos etapo?

  • Žmonės sueina į porą chaotiškai, nežinodami, ko tikėtis ir kur link turi vesti santykiai. Susitikę ir patikę vienas kitam jie pradeda draugystę ir gyvenimą kartu, neišsiaiškinę vienas kito ketinimų. Po kelių metų moteris (kai kada ir vyras) pradeda laukti įsipareigojimo iš partnerio pusės, tačiau sužino, kad partneris toli gražu nėra įsitikinęs, ar to nori. Tiek vyrai tiek moterys gali būti poroje su žmogumi, su kuriuo neplanuoja nieko rimtesnio už tiesiog padraugavimą ir pagyvenimą kartu. Pokalbiai apie tai, ko abu partneriai ieško – draugystės ar santykių, vedančių vedybų ir šeimos link – turėtų prasidėti po kelių pasimatymų ar bent jau po mėnesio bendravimo. Vyrai neretai išsigąsta tokių moters pokalbių, tad čia būtinas subtilumas. Vyras neturi jausti, jog moteris jau planuoja kaip sups būtent jo vaikelį, tačiau turi žinoti, jog ji ieško vyro santuokai ir šeimai, o ne draugystei be įsipareigojimų. Vyras, ieškantis moters šeimai, taip pat turi informuoti apie savo tikslus moterį, su kuria jau buvo keliuose pasimatymuose. Pokalbiai apie tai, kas ko ieško santykiuose gali labai natūraliai iškilti ir per pirmus pasimatymus. Svarbiausia, kad tokie pokalbiai būtų natūralūs ir neskubėtų kaip bandymas pririšti kitą žmogų. Žinoma, nereikėtų tikėti vien tik kalbomis. Tiek moterys tiek vyrai gali pasakyti ką tik nori, kad įtiktų patinkančiam žmogui. Tačiau savo intencijų išsakymas bus pirmas žingsnis informuojant kandidatą į partnerius, kad santykiai „tiesiog padraugaujant“ nedomina.
  • Eidami į santykius, dalis žmonių tikisi, kad partneris taip pat mato ir supranta santykius kaip ir jie. Tie, kurie ieško žmogaus šeimai, tiki, kad jei draugystė tęsiasi pakankamai ilgai ir abu persikėlė gyventi kartu, partneris neabejotinai planuoja santuoką. Deja, ne vienas ir ne viena sulaukia nemalonaus siurprizo išgirdę, kad apie santuoką antra pusė neturėjo jokių minčių ir abejoja, ar gyvena su sau tinkamu žmogumi. Kad neįvyktų nemalonaus netikėtumo, bent po pusmečio draugystės laikas kelti klausimus apie ateitį ir partnerio planus. Pusė metų yra pakankamas laikas apsispręsti, žmogus šalia yra tinkamas ar ne. Dauguma mokymų sako, kad užtenka dar trumpesnio laiko, jei abu partneriai tikslingai ieško sau poros ir žino kaip atsirinkti tinkamą.
  • Dabartinėje visuomenėje pradėti ir nutraukti santykius labai paprasta. Ši laisvė įnešė daug chaoso į santykių kūrimo procesą. Ne viena pora bandosi vienas kitą nežinodama, ko iš tikro ieško kitame žmoguje. Jie neuždavinėja svarbių klausimų sau ir partneriui, sueina į porą iš aistros ir fantazijų, tikisi, kad iš to kas nors išeis, tačiau išeina tik labai retai porai. Ne viena pora sugaišta kelis metus „bandydamiesi“ kol santykiai visiškai užgęsta, nes niekada neturėjo pakankamai stipraus pagrindo. Žmonės, ieškantys santykių šeimos kūrimui turėtų visų pirma gerai žinoti, ko jie ieško ir ko turėtų ieškoti antroje pusėje (apie tinkamas santykiams vyrų ir moterų savybes skaitykite straipsniuose – „Ar su juo būsiu laiminga?“; „Ar su ja būsiu laimingas?“). Taip pat svarbu patikrinti, ar sutampa pagrindinės vertybės bei požiūris į gyvenimą. Ar sutampa ateities planai, ar abu nori vaikų, jei nori – kiek bei kada. Šie klausimai ne vienoje poroje paaiškėja tik po ilgamečių draugysčių ar net santuokos, tuomet santykiai baigiasi skyrybomis arba nelaimingu gyvenimu kartu.
  • Moterys (bei dalis vyrų) yra linkę labai daug investuoti į santykius jų pradžioje, kuomet antra pusė dar nėra sutuoktinis ir galbūt nė neketina juo būti. Jos vykdo visas žmonos pareigas, negaudamos jokių vyro pareigų vykdymo. Nepasitikrinusios, ar vyras yra tinkamas joms, įsipareigojantis, besistengiantis dėl jo bei santykių, jos bando savo tarnyste laimėti meilę, pagarbą ir vyro atsidavimą jai vienai. Malonus elgesys, palaikymas, švelnumas iš moters pusės būtinas, tačiau per daug rūpesčio, dėmesio, jausmų demonstravimo, atsidavimo kūnu leidžia vyrui atsipalaiduoti, mėgautis ir kai moteris pervargsta – išeiti iš santykių. Vyras nevertina moters, kurią gauna per lengvai ir daug moterų pačios išsikasa sau duobę, paskui dėl to kaltindamos vyrus. Panaši istorija taikytina ir vyrams, kurie pernelyg stengiasi dėl moters, nė neįsitikinę ar ji tinkama jam bei ar iš jos gauna tiek pat, kiek patys duoda.
  • Dalis porų bando santuoka ar vaikais pataisyti šlubuojančius ar nelaimingus santykius. Santuoka bei vaikai tik apsunkina jau esamas problemas. Pirmas žingsnis turėtų būti tinkamas partnerio pasirinkimas. Moterims (praverstų ir vyrams) rekomenduojama pastudijuoti santykių žinias, kad jos turėtų bent pagrindus apie šeimos kūrimą. Šių žinių mūsų visuomenėje nėra ir vyrauja įsitikinimas, kad santykiai kaip širdis ar kepenys, turėtų veikti automatiškai, be paties žmogaus įsikišimo. Deja, santykiai yra tiek laimingi, kiek pora į juos investuoja ir kiek gerai supranta, kaip tinkamai vienam su kitu elgtis.

Tie, kurie ieško tik padraugavimo ir tie, kurie nori šeimos ir santuokos, dažnai susitinka ir gali pradėti kurti santykius. Ieškantys partnerio gyvenimui turėtų atsakingai žiūrėti į antros pusės pasirinkimą ir nesitikėti, kad kitas žmogus ieško to paties. Kai kurių ieškančiųjų mėgstamą sąrašą apie tai, kaip jis ar ji turėtų atrodyti, kalbėti ar rengtis, vertėtų pakeisti į sau svarbią vertybių sistemą, esminį požiūrį į gyvenimą, šeimą, vaikus, bei tuo, ar yra abipusė trauka, ar gera, jauku, šilta būti su žmogumi. Jausmai yra tik vienas iš kriterijų, kad žmogus gali būti tinkamas ir kartais jis gali būti net labai klaidingas. Šalia jausmų turi būti ir sveikas mąstymas bei tikslinga tinkamo partnerio atranka.

 

 

Kai moteris slapukauja

Slapukauti, nepasakyti visos tiesos ar kitaip „sukti uodegą“ daugelis mūsų įpratome dar vaikystėje kaip būdus išvengti bausmės. Tuo metu kartais tai būdavo vienintelė išeitis. Patys apsiginti negalėjome, o tėvai, kurie turėjo mus ginti, buvo kaip tik tie, kurie grasino bausmėmis jei nesielgiame tinkamai ir nuo kurių išmokome slėpti tiesą ir meluoti. Slapukauja tiek vyrai tiek moterys, tačiau šį kartą trumpai pakalbėsime apie tai, kas nutinka santykiuose su vyru, jei moteris yra linkusi nuslėpti visą ar dalį tiesos.

Jūs slapukaujate jei:

–          Pasakote netiesą apie tai, kur einate ar buvote

–          Pasakote netiesą apie tai kas skambino ir apie ką kalbėjote

–          Pasakote netiesą norėdama sumanipuliuoti vyrą pasielgti taip, kaip norite

–          Pasakote netiesą bijodama jo reakcijos

–          Pasakote netiesą „norėdama gero“ ir Daugiau