Ne vienoje poroje bandymas vienas kitą kontroliuoti tampa nesibaigiančių kivirčų priežastimi. Daugelis mūsų tikime, kad gyvenimas būtų daug malonesnis, jeigu viskas vyktų taip, kaip mes norime. Atrodytų ir santykiai būtų puikūs, jei partneris elgtųsi pagal mūsų fantazijas. Santykių mokymai sako, kad kontroliuoti vienas kitą yra neteisinga ir ne vienas pradeda matyti, kad bandymo kontroliuoti rezultatai prasti. Belieka kažkaip stengtis nekontroliuoti, paleisti, susitaikyti ir t.t. Yra kitas, šiek tiek filosofinis būdas pažiūrėti į tą pačią problemą ir patyrinėti ar mes tikrai norime kontroliuoti?
Kontrolė suteikia saugumo pojūtį
Įsivaizduokite, kad žinote, kaip sukurti aleksyrą, kuris užtikrintų visišką kito žmogaus atsidavimą jums. Užtenka įlašinti jo į gėrimą, pasiūlyti jūsų svajonių partneriui ir visi jo ar jos veiksmai, žodžiai, mintys, jausmai paklūsta jūsų valiai. Niekada nereikia nerimauti, kad būsite išduoti, nuvilti, įskaudinti. Visi buitiniai darbai bus atlikti taip, kaip norite, laisvalaikį leisite pagal jūsų pomėgius, visos romantinės ar seksualines fantazijos bus įgyvendintos vos jums tarus žodį. Kitaip tariant turėtumėte absoliutų saugumą ir užtikrintumą. Pabūkite kelias sekundes su šia idėja, pajauskite ką jums reikštų žinojimas, kad dėl antros pusės galite būti visiškai tikri. Gali būti, kad apims kas nors panašaus į ramybės, saugumo pojūtį, ateis mintys “o, kad taip būtų iš tikro” ar tiesiog geras jausmas, kad tokiu atveju būtų nors kas nors dėl ko nereikėtų nerimauti. Patvirtintumėte sau, kad jeigu partneris pasiduotų jūsų valiai, visgi poroje būtų geriau. Pažiūrėkime į kitą medalio pusę.
Žmogus ar robotas?
Partneris, kuris visiškai paklūsta mūsų valiai yra nieko daugiau kaip robotas, aklai atliekantis tai, kas pasakyta. Tai kaip vaikštanti ir kvėpuojanti lėlė. Joje nėra individualumo, originalumo, nėra galimybės jus nustebinti, ji suteikia saugumą, garantijas ir… absoliutų nuobodulį. Tai, kas mus žavi kitame žmoguje yra kaip tik šis faktas – kad tai yra kitas žmogus. Mums patinka turėti tam tikrą kiekį saugumo ir aiškumo – kažkokių sutarimų, taisyklių dėl bendro gyvenimo, laisvalaikio, buities – tačiau kartu norime būti nustebinti, norime jausti, kad partneris yra gyvas, tikras, o ne mūsų fantazijų produktas. Ir nustebinti norime būti ne tik maloniai, bet ir tam tikra prasme nemaloniai.
Kaip tai nustebinti nemaloniai?
Nemaloniai nereiškia traumuojančiai ar žalojančiai (žalojantis elgesys yra atskira tema). Nemaloniai reiškia ne taip, kaip mes tikėjomes. O mes nesitikime unikalių partnerio charakterio išraiškų, poelgių, sprendimų, pasirinkimų. Šitie unikalumai išlaiko mūsų dėmesį ties partneriu ir, priklausomai nuo mūsų požiūrio į partnerį ir gyvenimą apskritai, erzina arba stebina. Neretai erzina todėl, kad mes irgi norėtume to paties, ypač jeigu partneris labiau atsipalaidavęs, o mes linkę persistengti. Neleisdami patys sau nusiimti dalį naštos nuo pečių ir taip pat atsipalaiduoti, žiūrime į partnerį, pavydime ir pykstame kad jis ar ji yra amžinas priminimas to, ko mes patys neturime ir neleidžiame sau. Pažiūrėkite į savo partnerį: kokios jo ar jos savybės jus erzina, o iš tikro ir jūs noretumėte jas turėti?
Skirtumai papildo ir subalansuoja
Skirtumai tarp partnerių papildo porą skirtingomis gyvenimo taktikomis. Įsivaizduokite žmogų, kuris yra perdėtai aktyvus, visur lekia, skuba, visiems padeda, miega vos kelias valandas per parą, kad tik suspėtų atlikti nesibaigiančius darbus. Tarkime jo ar jos partneris lygiai toks pat – dirbandis iki žemės graibymo ir amžinai niekur nespėjantis. Tokia pora dar labiau stimuliuotų vienas kitą aktyvumui ir greitu laiku abu atsidurtų ligoninėje nuo išsekimo arba išsiskirtų dėl tokios poros beprasmybės būti kartu. O kaip dėl dviejų per dienas sėdinčių namie intravertų? Skamba kaip pora nesibaigiančioje depresijoje nors atsikirai abu partneriai gali būti visiškai sveikos asmenybės. Todėl lakstantys kaip įkirpti kaip taisyklė susiranda vos judančius, intravertiški – ekstravertiškus, tylūs šnekius ir t.t. Mus traukia priešingybė, kadangi priešingybė papildo mūsų turimą taktikų ir polinkių rinkinį bei duoda galimybę mums susibalansuoti greta skirtingo temperamento partnerio. Žinoma efektyviausiai susibalansuojame tada, kada mes tai suprantame, o ne visomis išgalėmis tampome partnerį į savo pusę reikalaudami būti tokiu kaip mes.
Bandydami kontroliuoti partnerį metame akmenį į savo pačių daržą ir ne dėl to, kad prisišaukiame bereikalingus konfliktus, bet dėl to, kad siekiame to, ko visiškai nenorime – poroje turėti ne gyvą žmogų, o robotą ir dar visiškai tokį patį kaip mes. Vietoje to, galime atsitraukti ir pažiūrėti į partnerį ne per prizmę “aš noriu, kad jis būtų toks, kokio aš noriu”, bet per prizmę “aš noriu, kad jis būtų toks, koks jis yra”. O tada skirti laiko patyrinėti savo parnterį: koks gi jis ar ji yra iš tikro? Yra dalykų, kurių mes tikimės iš partnerio, bet norime, kad tai būtų laisvas kito žmogaus pasirinkimas, kiltų iš to, koks tas žmogus yra, o ne kokiu mes verčiame jį būti. Tai, ko mes iš tikro norime, yra išgirsti, kaip mes ir partneris skambame kartu kaip dviejų skirtingų, unikalių, individualių žmonių duetas.
