Santykių ABC

Knygų ir filmų meilė


Vargu ar yra kokia nors kita tema, kuria prirašyta daugiau knygų, pastatyta daugiau filmų ir sudainuota daugiau dainų negu meilė. Meilė ne plačiąja prasme, o meilė tarp vyro ir moters. Vsigi tai, kas gražu ekrane, gyvenime nėra taip romantiška. Kokia yra ta knygų ir filmų “meilė”?

Be dramos – neįdomu

Visų meilės istorijų pagrindas filmuose ir romanuose yra drama. Todėl labai daug romantinių istorijų baigiasi vestuvėmis. Drama iki vestuvių yra įdomi, intriguojanti ir pateisinama. Drama po vestuvių – dažniau skausminga ir neromantiška. Taigi visos dramos vyksta tol, kol būsimi partneriai dar tik “vaikosi” vienas kitą, skiriasi ir taikosi, patiria krūvas nesusipratimų, galiausiai supranta, jog yra skirti vienas kitam ir iškelia vestuves. Visiems duodama suprasti, kad toliau jie gyveno ilgai ir laimingai, jokių didesnių dramų ir nesusipratimų nebuvo, viskas išsiaiškinta iki vestuvių ir beliko tik džiaugtis vienas kitu.

Jeigu nebūtų dramos, niekas nežiūrėtų filmų ir neskaitytų knygų. Kuo daugiau nesusipratimų ir “bus jie kartu ar ne”, tuo istorija įdomesnė. Niekam neįdomu žiūrėti, kaip du žmonės susitinka, patinka vienas kitam, maloniai bendrauja, gerai leidžia laiką, šiek tiek pasipyksta, bet greitai išsiaiškina ir galiausiai nutaria susituokti. Tai labiau primena istoriją, kurią mes įsivaizduojame po pagrindinių herojų vestuvių, o ne prieš. O dabar perkelkime dramatišką knygų ir filmų siužetą į realų gyvenimą. Meilė turėtų būti maloni patirtis. Kitaip niekas jos nesiektų. Drama, nesusipratimai ir nežinomybė vargiai yra malonios patirtys. Žinoma išgalvotos istorijos baigiasi vestuvėmis, po kurių baigiasi visos skausmingos dramos. Realybėje, deja, vestuvėmis dramos ne tik nesibaigia, bet dar paaštrėja. Ši fantazija, kad aš dabar pakentėsiu, o kada tikrai būsime kartu, viskas bus gerai, baigiasi dideliais nusivylimais. Neprieinami vyrai, nepasiekiamos moterys, “myliu – nemyliu”, netikras/netikra ar noriu tavęs ar ne, lakstyk paskui mane ir tik tada būsiu tavo, myliu tave, bet planuoju tekėti už kito yra įdomu filmuose bet pragaras realiame gyvenime. Netgi “tu esi tas vienintelis” skamba žavingai ir įkvepiančiai ekrane ar knygos puslapiuose, bet realybėje tai tiesus kelias į gyvenimą su nesibaigiančiomis įtampomis, baimėmis ir nerimu, kad to “vienintelio” gali kažkada nelikti. Tiesa, yra žmonių kuriems ir realiame gyvenime be dramos neįdomu. Partneriai, su kuriais neįmanoma patirti didelių skausmų ir nusivylimų (po kurių seka trumpalaikė ekstazė būti kartu be konflitų ir nesusipratimų) tokių žmonių netraukia. Būtent taip dalis žmonių įsivaizduoja ir patiria meilę – jei kančia didelė, vadinasi ir meilė didelė, o tai reiškia, kad tas žmogus, su kuriuo turiu stipriausias patirtis, yra labiausiai man tinkamas.

Santykių scenarijai

Romatinės istorijos labiausiai domina moteris, todėl jų scenariai labiau orientuoti į moterų auditoriją. Tam reikia parinkti tokias moteris ir tokius vyrus, kad jų dinamika keltų stipriausius jausmus žiūrovėms ir skaitytojoms. Čia ir prasideda problemos svajojant tuos scenarijus pakartoti realybėje – jie yra skirti kelti įtampą, skatinti širdį labiau plakti, kraują tekėti venomis, kelti aistrą, nusivylimą, paskui vėl aistrą. Kitaip tariant patirti stresą, o ne meilę. Buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo renkami duomenys ko ieško moterys, ieškodamos meilės romanų internete. Rezultatai parodė, kad yra penki vyrų tipai, kurie labiausiai kaitina moterims kraują – piratai, vilkolakiai, vampyrai, milijonieriai ir chirurgai. Chirurgai, kas be ko, ne iš miestelio ligoninės, bet gražūs, jauni, turtingi ir protingi. Pirmi trys tipai apskritai mirtinai pavojingi ir visi jie yra skirti vienam – patirti stiprias emocijas, aistrą ir ardrenalino šuorus. Net jeigu vyras psichopatas, jis gali būti pateiktas taip, kad moteriai jis atrodo nepaprastai patrauklus ir paslaptingas – tikras vyras. O jeigu moteris pradeda pamatyti jo pažeidžiamesnę, švelnesnę pusę, atskleidžia jo gilias vaikystės traumas, vyras gali būti ir sadistu ir maniaku. Ji matys tik sužeistą berniuką, kurį reikia išgelbėti, o išgelbėjus galimės mėgautis jo vyrišku patrauklumu ir atsidariusiu švelnumu. Realiame gyvenime tokie pasirinkimai gali baigtis visai nejuokingai, bet ant popieriaus jie aprašyti taip, kad atrodytų kaitinančiai paslaptingi su skaniu kiekiu pavojaus ir dramos, o ne didžiausias košmaras moters gyvenime.

Meilė kaip svarbiausias gyvenimo tikslas

Meilės istorijų fokusas yra vienas – nieko nėra svarbiau už santykius. Tik antra pusė gali suteikti tą laimę, kurios niekas kitas pasaulyje nesuteiks. Ir jeigu toks žmogus atsirado tavo gyvenime, laikykis jo visomis išgalėmis, nes be jo laukia tuščias ir pilkas gyvenimas. Santykiai iš tikro pagražina žmogaus gyenimą. Mes esame socialūs sutverimai ir gyventi porose daugeliui yra maloniau ir smagiau negu po vieną. Tačiau santykiai, kuriuose ekztazę keičia skausmas ir kančia, kuriuose niekada nežinai ar kitas žmogus nori su tavimi būti ar ne, kuriuose nemalonių dienų yra daugiau negu malonių, neprideda nieko gražaus, tik išsekina ir mažina žmogaus savivertę. Tuo tarpu filmuose, ypač serialuose, kur istoriją galima ištempti per kelis sezonus, tai yra butent tai, dėl ko mes juos žiurime. O žinutė tokia – pasiekę mums skirtą žmogų pagaliau nusiraminsime ir mūsų gyvenimas išgražės. Arba patirsime tokias aistras ir išgyvenimus, kokių iki šiol nesame patyrę. Apie meilę, vėlgi, kalbos nėra.

Filmai ir knygos atspindi mūsų pačių žaizdas ir įsitikinimus

Filmų ir knygų scenarijai nebūtų klaidinantys jeigu ne tai, ką mes jau nešiojamės savyje. Dramos, apie kurias skaitome ir kurias matome ekranuose mums primena jau turimą įsivaizdavimą apie tai, kas yra meilė ir santykiai. Daug mūsų nuo pat vaikystės, matydami tėvų santykius, elgesį su mumis, nelaimingus kitų suaugusiųjų gyvenimus, išmokome nesveikų suvokimų apie poros santykius. Tai pasaulinio lygio fenomenas. Užtenka įsijungti naują populiarų serialą ir pasekti jo siužetą – kerštas, melagystės, neatvirumas, aistra ir neapykanta viename komplekte. Kažkur trumam žybteli meilė, artumas, draugystė, bet visą tai vėl kaip lavina nušluoja sekantis dramatiškas siužeto vingis. Visi šie siužetai kuriami dėl to, kad didžioji dauguma žmonijos juos supranta ir nori matyti. Žmogui, kurio viduje pakankamai ramu ir gera, tokios istorijos neįdomios. Jam neaktualu būti išgelbėtu to vienintelio ar vienintelės – jis ir taip jaučiasi gerai. Ir jam neįdomu ekstatinės patirtys, didelės aistos sumišusios su neapykanta ar nežinomybe – jo gyvenimas pakankamai įdomus toks, koks yra. Kada pamatome savo pirmą romatinį filmą ar perskaitome pirmą meilės romaną, jis tik sustiprina jau turimus įsitikinimus – meilė yra kažkas, ką reikia užsitarnauti ar turime būti kažkuo įpatingu/įpatinga kad nusipelnytume meilės; kančia yra sudedamoji meilės dalis ir kuo daugiau kenčiu, tuo stipriau myliu; santykiai yra gyvenimo pagrindas ir be jų manęs tik pusė taigi reikia bet kokia kaina rasti ir užsikariauti antrą pusę, kad jausčiausi pilnatviškai; antra pusė gelbėja nuo vienišumo ir nelaimingo gyvenimo; kuo partneris įpatingesnis, tuo įpatingesni bus santykiai; grožis nusako santykių kokybę – su gražiu žmogumis bus gražūs santykiai; įpatingas partneris reiškia, kad aš irgi esa įpatinga/-as ir t.t. Kadangi knygų ir filmų autoriai parduoda tai, ką žmonės perka, o ne tai, kas jiems padėtų išgyti iš klaidingų įsitikinimų, visi scenarijai tik paantrina žmoguje nuo vaikystės tūnančias psichologinas ir emocinas problemas. Tiksliau tariant duoda fantastinius, nerealistinius ir kartais pavojingus būdus šioms problemoms išspręsti t.y. susrasti tokį žmogų, su kuriuos būtų daug aistros, ignoruoti kaip jisai elgiasi ir sekti tik savo jausmais (jeigu įsimylėjau, vadinasi žmogus tinkamas), pasiekti jį bet kokia kaina ir tada laimė aiteis, o vidinis skausmas (dažnai nesąmoningas, bet labai realus) atlėgs.

Kaip panaudoti romantines istorijas

Galima panaudoti knygų ir filmų istorijas apie meilę savo naudai – rasti ir atpažinti kuo daugiau nerealistinių ir nesveikų scenarijų ir/ar stebėti savo emocines reakcijas į matomą siužetą. Pvz. kokiame nors seriale moteris sužino, kad jos vyras jau kuris laikas jai neštikimas, negražiai apie ją kalba savo meilužei kuri apie tai išpasakojo visam kolektyvui. Sveikas variantas būtų susikrauti daiktus, paduoti skyrybų, išsigydyti traumą po tokio įvykio, padaryti reikalingas išvadas (pvz. pasiaiškinti kokie ženklai jau anksčiau rodė, kad vyras yra pajėgus bjauriam elgesiui ir išmokti juos atpažinti) ir gyventi toliau. Seriale, kas be ko, moteris bandys kerštauti, atsikovoti vyrą, sumenkinti jo meilužę, kitaip tariant tampysis su niekam tikusiu vyru dar ilgai ir skausmingai. Taip pat galima stebėti kokios istorijos ir kokie siužetai labiausiai mus traukia ir mokytis iš jų geriau pažinti save. Gal būt traukia pilkos pelytės ir vyro gelbėtojo siužetas. Gal būt aistringo, bet nepastovaus meilužio. Galbūt pavojingo vyro, kuris moters dėka tampa geresniu, šiltesniu, labiau “naminiu”. Galbūt traukia siekti nepasiekiamo ir pagaliau pasiekti. Mūsų psichika nori vėl ir vėl pakartoti tuos scenarijus, kuriuose turime neišsprestų klausimų. Paskui galime pradėti stebėti ar neprojektuojame viso to ant savo realių santykių? Ar neieškome tokio scenarijaus išsižaidimo su realiu žmogumi? Ar neturime nepasitenkinimų, fantazijų ir nerealistinių įsitikinimų su savo realiu romantiniu partneriu, kad jis neduoda tų patirčių, apie kurias svajojame skaitydami knygas ar žiūrėdami serialus? O tada galime pradėti sijoti realybę nuo fantazijos ir suprasti, kad mus traukia ne patirti meilę, bet išgyventi scenarijus, kurie mums žada užgydyti žaizdas, patirti stiprias emocijas, ištraukti iš nuobodžios kasdienybės, patenkinti romantines fantazijas. Ir tikėjimas, kad visa tai gali nutikti stebuklingu scenarijumi, kurį autoriai galvojo ir pergalvojo dešimtis kartų, o režisieriai liepė pakartoti scenas vėl ir vėl, kad “netikėtas” susitikimas būti apskaičiuotai spontaniškai tobulas.