Santykių ABC

Vaikinas pagaliau pasipiršo, bet aš nebežinau ar noriu už jo tekėti

image_pdfimage_print

Sveiki,

labai prašau Jūsų pagalbos…. Nes nebežinau kur dėtis, ir taip pavargau…

Kurį laiką (virš pusę metų) su sužadėtiniu turime santykių problemų, kurios mane kasdien vargina, pykdo ir trukdo gyvent laimingai ir apskritai kartais net nebenoriu vestuvių ir jokios ateities su tuo žmogumi, nes niekaip negaliu pamiršti praeities nuoskaudų, tačiau atsikėlus ryte būna viskas geriau iki tol kol vėl nesukyla prisiminimai ir nuoskaudos.
Jeigu trumpai kai kuriems tai turbūt net nebūtų problema tačiau man yra. Nuo pat pradžios aš buvau „aktyvi šeimos kūrėja“. Mes esami jauni, man 24 jam 26. Esame kartu  2,5 metų. Aš buvau iniciatorė kartu apsigyvent, taip pat ir dėl vestuvių, puse metų praverkiau kol jis galiausiai priklupo (ir tai buvo iškelta: kad arba priklaupi ir apsisprendi arba išeini), bet kai priklupo man jau to nereikėjo, nebuvo net džiaugsmo,  nes mintyse sukosi “ jei mylėtum, senai būtum pasipiršęs, kodėl nedavei ko man norėjosi, jei taip mane myli, juk nuo pat pradžių žinojai kiek laimės man tai atneštų, bet kankinai visus pusę metų…“
Per kiekvieną mažą nesutarimą išlenda šita istorija ir aš jam primenu kaip jis mane prikankino ir kodėl jis man sako kad myli, jei nedavė man to ko reikėjo. O davė tada kai jau turbūt nebereikėjo..
Dabar pykstamės dėl vaikų, jis sako jų nori tačiau po 2-3 metų, o aš norėčiau anksčiau,pvz. po metų, ir galvoje kirba klausimas „kodėl turiu gyvent pagal kito žmogaus norus, kodėl turiu atsisakyti savų?“ ir vėl pykčiai….Kodėl viskas, kas svarbiausia ir gražiausia man, vyksta ir turi įvykti tik pagal jį??
Bet aš nesijausiu laiminga ir jei jis man nusileis ir sakys gerai, galim susilaukt vaikų dabar, bet juk širdyje jis to nenorės, tai kaip galima gimdyt vaiką vyrui apie kurį jis net nesvajoja dar..
Ar įmanomi tokie santykiai kai abudu nori tų pačių dalykų bet skirtingu metu? Vienas dabar, kitas po kelių metų?
Jei taip, ar tai yra sąžininga kito atžvilgiu, nes vienas bet kokiu atveju turėtų „pasiaukoti“ ir nusispjaut į savo svajones, norus?
O gal vienintelis kelias ieškoti kito žmogaus, kuris turės tas pačias svajones (turėti šeima šiuo atveju)?
Man darosi per sunku ir jaučiu kaip tai kenkia mano savijautai sveikatai, buvo ir nervinių priepuolių….Noriu ramių santykių, kur abudu nori to paties, siekia to paties, kuria ta pati ir džiaugiasi rezultatais..O čia svarbiausi žingsniai gyvenime kurie turėtų būti lydimi džiaugsmo ašarų yra lydimi skausmo ir nusivylimo ašarų…
Labai lauksiu atsakymo

 

Labas,

Iš laiško matyti, kad nuoskaudų tikrai prisikaupę daug tačiau ne tik dėl sužadėtinio „kaltės“. Tu daug suinvestavai  į santykius aktyviai juos kurdama ir rodydama iniciatyvą, nes tikėjaisi, kad gausi tai, ko nori ir kadangi negavai, dabar skauda. Visą tą skausmą išlieji ant savo sužadėtinio pykčiais ir nepasitenkinimu. Labai gali būti, kad judviems tikrai ne pakeliui, nesutampa norai bei poreikiai ir nėra prasmės vienas kitą kankinti, jei nematai su juo ateities. Šitą klausimą teks atsakyti sau pačiai arba pasieškoti su kuo galėtum pakalbėti, pasikonsultuoti ir pamatyti tikrą savo ir santykių situaciją.

Nuoskaudos kyla ten, kur yra dideli norai ir kur sudėtos didelės viltys arba įsitikinimas, kad turi būti taip ir ne kitaip. Teisingas sprendimas buvo duoti jam apsispręsti ar nori tavęs su santuoka ar renkasi skirtis. Toks žingsnis moteriai atrodo kraštutinis, tačiau vyrui tai visai tinkamas ir jo nežalojantis moters poelgis, po kurio vyras gali susidėti taškus ant i ir apsispręsti ko jis iš tikro nori. Labai gerai informuoti vyrą, kiek laiko moteris lauks sprendimo ir kad uždelsimas reikš tai, kad moteris išeis. Dažna motes klaida – per ilgas uždelsimas iki tokių sąlygų iškėlimo (arba santuoka arba išsivaikštom savais keliais). Kaip tik dėl to gavusi ko norėjo, moteris jau būna persiutusi ir nebegali džiaugtis. Labai svarbu nuolat informuoti vyrą apie savo emocinę būseną, kalbėti apie tai, kas skaudina ir kuo gali baigtis vieni ar kiti vyro veiksmai. Labai svarbu daryti tai ne konflikto metu, kai viskas jau veržiasi per kraštus, bet dar iki tol, kol situacija darosi nepakeliama ir galima kalbėti ramiai (tačiau tvirtai ir aiškiai). Tu paprasčiausiai uždelsei visus norų išsakymus bei kalbas apie tai, ko nori jis ir ar judviejų norai suderinami ir dabar toje vietoje, kur yra norai bei poreikiai, atsivėrė gili žaizda dėl jų nepatenkinimo. Bėda tame, kad ta žaizda tokia gili, kad bet kas, ką sužadėtinis darytų, dabar tavęs netenkins ir nedžiugins. Nežinodami kaip elgtis ir kalbėtis vienas su kitu, užnešėt santykius nuoskaudomis. Kyla jausmas, kad esi dar ir  pakankamai principinga ir jei kas nors vyksta ne pagal tave, tau tai kelia dvigubą skausmą. Turėk galvoje, kad jei esi linkusi į principingumą ir tai, kad viskas būtų taip kaip nori ir kada nori tu, tau skaudės tiek šituose tiek kituose santykiuose (jei nuspręsi skirtis), kadangi niekada du žmonės nenorės to paties tuo pat metu ir vienodai stipriai. Jei ne vaikai, tai iškils kiti klausimai dėl kurių nesutarsite. Teks mokytis kantrybės bei suvokimo, kad ne viskas pasaulyje vyksta pagal mūsų susimąstytą planą ir daug kur galime bausti kitus žmones už savo pačių fantazijas.

Ką rekomenduojame mes, tai visgi susirasti specialistą ir pakalbėti su nusimanančiu žmogumi, kuris galėtų iš šalies įvertinti situaciją. Pas tave tiek nuoskaudų ir nepasitenkinimo, kad vien tik iš laiško neįmanoma matyti, kas įvyko iš tikro, o ką tu susikūrei pati ir tiesiog atsitrenkei į realybę, kuri nėra tokia, kokios tikėjaisi. Kaip jau minėjome, gali būti, kad judu tikrai turite per daug skirtingus poreikius ir judviem ne pakeliui. Bet gali būti ir taip, kad paprasčiausiai nežinote kaip elgtis ir kalbėtis tarpusavyje ir tau skauda daugiau ne dėl jo veiksmų, o dėl to, kad neturi pakankamai žinių ir supratimo kas vyksta poroje bei turi eilę fantazijų, neturinčių nieko bendra su realybe. Tik pokalbis gyvai padės pamatyti daugiau ir gauti artimesnį realybei atsakymą.

Pagarbiai,

Silvija ir Šarūnas Mažuoliai

 

 

 

1 komentarasPalikti komentarą

  • Mergina pati didžiausia egoistė ir dar klausia, kodėl turi gyvent pagal kitų norus, kai pati siaubingai pyksta, kad kiti negyvena pagal josios. Ir dargi taip tiksliai „pagal knygutę“. Jokiuose santykiuose nebus laiminga, jeigu neišmoks klausytis kito žmogaus ir eiti į kompromisus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *